© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Paulius Grigonis, 2009
Tautinės vargonų mokyklos beieškant.
Pokalbis su E.Šeduikyte-Koriene
2008 m. gruodžio mėn. 18 d. Lietuvos muzikos ir teatro
akademijoje Eglė Šeduikytė-Korienė apsigynė daktaro
disertaciją, kurios tema - “Vargonų menas Lietuvoje XIX
a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje: tautinės vargonų
mokyklos susiformavimas”. Archyviniais dokumentais
pagrįsti ir susisteminti faktiniai duomenys atkuria
turtingą, senas tradicijas turinčią Lietuvos vargonų
meno istoriją, brandina platų požiūrį ne į atskirus
istorinius faktus, bet į jų visumą, kuri yra reikšminga
Lietuvos muzikos istorijos dalis. Šia proga vargonininkę
kalbino Paulius Grigonis.
- Papasakokite, kas paskatino pasirinkti
vargonininkės profesiją? Ir apskritai, Jūsų
nuomone, tai profesija, ar gyvenimo būdas?
- Vargonų meno tradicijos senos mūsų giminėje:
prosenelis Petras Šeduikis grojo įvairiais instrumentais,
meistravo juos, XX a. pradžioje turėjo vargonų dirbtuves
Peterburge, senelis Antanas vargonavo Aukštaitijoje,
tėtis Alvydas - Žemaitijoje, mama Aldona jam
talkindama dirbo su bažnyčių chorais. Vyresnysis brolis
Alvydas - vargonų meistras, vargondirbystės žinių
sėmėsi Vokietijoje ir Švedijoje. Sesuo Jurga muzikuoja
nuo gimimo, jaunesnysis brolis Mindaugas mums
pritaria ir palaiko. Matyt, gimiau su šia profesija.
Žemaičių Kalvarijos vargonai buvo pirmieji, prie kurių
teko prisiliesti, aišku ant tėčio ir mamos kelių.
Baigus fortepijono specialybę M.K.Čiurlionio menų
mokykloje, nė kiek nedvejodama pasirinkau vargonus
Lietuvos konservatorijoje (1990 m.), pradėjau
vargonuoti pas Bernardą Vasiliauską. Magistro studijų
metu didelę įtaką padarė puikūs vargonų pedagogai
Balys Vaitkus ir Audra Telksnytė. Labai apmaudu, kad
jie šiandien nėra įjungti į profesinio vargonininkų
ugdymo procesą, dabartinė vargonų mokykla be jų
pedagoginio įnašo daug netenka. Man pasisekė, kad
turėjau galimybę studijuoti pas prof. Leopoldą Digrį, jo
vadovaujamose meno aspirantūros studijose patyriau
stiprią vargonų ir gyvenimo mokyklą. Greta koncertinės
veiklos augo domėjimasis tarpukario Lietuvos
vargonininkais - Jonu Žuku, Zigmu Aleksandravičium ir
kitais. Šis domėjimasis, surandant vis naujus, dar
netyrinėtus archyvinius dokumentus tapo beveik aistra,
kuri ir atvedė į doktorantūros studijas, už jų sėkmę esu
dėkinga prof. hab. dr. Leonidui Melnikui.
Vargonininkas - tai profesija, tačiau labai šaunu, jei ji
gali tapti gyvenimo būdu, tik tuomet įmanoma pasiekti
tikrų rezultatų. Magistro ir aspirantūros studijų metu ir
man vargonavimas buvo tapęs gyvenimo būdu, bet
drauge su didėjančia šeima didėjo ir jos prioritetas,
keitėsi ir gyvenimo būdas.
- Neseniai apsigynėte disertaciją tema “Vargonų
menas Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a.
pirmojoje pusėje: tautinės vargonų mokyklos
susiformavimas”. Kokios pagrindinės Jūsų
darbo tezės, įdomiausi atradimai?
- Šiandien Lietuvos mokslo bendruomenėje vyksta
nuolatinė diskusija dėl tautiškumo formų, raiškos ir
sklaidos įvairovės XIX-XX amžiuje. Nors dauguma
vargonininkų minimu laikotarpiu buvo tautinio sąjūdžio
iniciatoriai bei tautinės savimonės ugdytojai, o tuometė
vargonininkų mokykla pasižymėjo ryškiais tautiniais
bruožais, tačiau buvo ir prieštarų. Todėl vietoje sąvokos
tautinė vartosiu Lietuvos vargonų mokykla.
Vargonininko profesija, viena iš giliausias ištakas
turinčių muziko profesijų krikščioniškoje Lietuvoje,
apėmė platų veiklos spektrą: XIX a. pabaigoje - XX a.
pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje dirbę vargonininkai
buvo ir pagrindiniai tautos švietėjai, muzikos kultūros
skleidėjai bei kultūrinio gyvenimo organizatoriai.
Pirmąjį sistemingą lietuvių vargonininkų mokymą
Juozo Naujalio Kauno Katedros grigališkojo giedojimo
mokykloje (1894 m.) pagrįstai galima laikyti Lietuvos
vargonų mokyklos ištakomis. Iki XX a. trečiojo
dešimtmečio Šv. Grigaliaus vargonininkų draugijos
organizuotuose kasmetiniuose kursuose (1908 m.),
Juozo Naujalio vargonininkų mokykloje (1913 m.)
dominavo vokiškų katalikiškų centrų bažnytinio
vargonavimo tradicijos. Valstybės muzikos mokyklos
vargonų klasė (1922 m.) buvo papildyta teorine ir
metodine prancūzų vargonavimo medžiaga. XX a.
ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vargonų mokykla,
pradėjus dirbti Jonui Žukui (1937 m.), buvo praturtinta
prancūziškomis vargonavimo tradicijomis, o Zigmui
Aleksandravičiui (1939 m.) - itališkomis, susiformavo
lietuvių vargonininkų mokykla.
Vargonų menas Lietuvoje, kaip ir daugelyje katalikiškų
Europos šalių - tarpo bažnyčioje ir iki šių dienų išliko
glaudžiai susijęs su bažnyčios institucija. Ši sąsaja,
veikusi bažnytinio vargonavimo tradicijų formavimąsi
skatino bažnytinės muzikos kūrybą bei ugdė
vargonininkų gebėjimą improvizuoti - taip buvo
išugdytas laisvas, kūrybingas interpretacijos stilius
vargonavime.
Lietuvos vargonavimo mene pirmasis profesinio
vargonų meno formavimosi periodas apima 1894-1920
metus - nuo J. Naujalio pradėtos vykdyti bažnytinės
muzikos reformos (1894 m.), žymiai pakėlusios
bažnytinės vargonų muzikos lygį, - iki subrandintų
pirmųjų profesionalių vargonininkų pedagogų ir atlikėjų
bei koncertinės vargonų muzikos apraiškų (1920 m.).
Brandusis vargonų meno raidos etapas sutampa su
lietuvių muzikos klestėjimo laikotarpiu 1920-1940
metais. Įsibėgėjusį Lietuvos kultūrinį gyvenimą
sustabdęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė ir Europos
vargonų tradicijų integraciją į Lietuvos vargonų kultūrą
bei vargonų mokyklos raidą.
- Nuo 1949 iki 1962 metų vargonininkų
profesinis rengimas buvo nutrūkęs dėl visiems
žinomų priežasčių. Ar atnaujintas vargonininkų
rengimas tuometinėje Vilniaus Konservatorijoje
buvo tautinės vargonų mokyklos tąsa, ar
susiformavo nauja mokykla? Kokį vaidmenį
visuomenėje nuo vargonų klasės atkūrimo iki
Nepriklausomybės atgavimo suvaidino vargonų
menas?
- Lietuvos vargonų mokyklos samprata yra plati, į ją
įeina bažnytinės, pedagoginės ir metodinės, koncertinės,
interpretacinės, repertuaro, taip pat vargondirbystės
tradicijos. Jei mes, vargonininkai, sakome, kad turime
gilias vargonų meno šaknis, tuo pačiu sakome, kad
esame senųjų vargonų meno tradicijų tąsa. XIX a.
pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje gyvavusią profesinę
vargonų mokyklą bei dabartinę - kurią pagal skirtingas
mokslo programas galime skaidyti į dvi - Leopoldo
Digrio (vadovautą 1962-1995 metais) ir Bažnytinio
vargonavimo (nuo 1990 iki šių dienų) - galima įvardyti
kaip atskiras menines mokyklas, o apskritai jas visas -
Lietuvos vargonų mokykla. Prof. Leopoldo Digrio
iniciatyva 1962 metais įkurta vargonų mokykla buvo
aukšto profesinio lygio, pagrįsta tvirtu metodiniu
pagrindu. Veikiama pakitusių politinių ir ideologinių
sąlygų ji turėjo derintis prie naujų raidos aplinkybių ir
tapo orientuota į koncertinį vargonavimą. Praėjus
beveik trims dešimtmečiams (1990 m.) buvo sugrąžintas
bažnyčios vargonininko rengimas. Jūs teisingai
pastebėjote, kad Lietuvos valstybinėje konservatorijoje
susiformavo nauja mokykla, tačiau drauge ji yra ir
Lietuvos vargonų mokyklos tąsa.
Vargonų menas Sovietų valdžiai vykdant Bažnyčios
persekiojimo politiką suvaidino reikšmingą vaidmenį.
Sovietmečiu vargonai ir vargonavimas buvo išstumti iš
viešojo muzikinio gyvenimo, 1949 metais buvo
nutrauktas ir profesinis vargonininkų mokymas
Lietuvoje. Tačiau ilgiau nei dešimtmetį koncertinėje
Lietuvos erdvėje tylėjusių vargonų meno tradicijoms
neleido užgesti bažnyčiose dirbę vargonininkai. Jų
suburti chorai buvo tarsi slaptos draugijos, kuriose po
bažnyčių skliautais vyko muzikinis, kultūrinis,
koncertinis ir politinis gyvenimas. Pamenu ir savo tėvų
namus, kuriuose chorų repeticijose būdavo ne tik
giedama, bet ir daug kalbama, planuojama. Bažnyčios
vargonininkų palaikomos tradicijos bei jų inicijuotas
sąjūdis prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės
atgavimo. Vargonų meno tradicijoms Lietuvoje neleido
žlugti ir Antrojo pasaulinio karo metu emigravę
muzikai. Tęsdami koncertinę ir pedagoginę veiklą
Jungtinėse Amerikos Valstijose jie bendradarbiavo su
Lietuvos bažnyčiose dirbusiais vargonininkais. Beje, ir
anapus Atlanto vargonininkai buvo pagrindiniai
muzikinio gyvenimo iniciatoriai.
- Kaip apskritai apibūdintumėte vargonų ir
vargonininkų būklę šiandien ir XIX a.
pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje? Su kokiais
iššūkiais, Jūsų nuomone, vargonų menas ir
vargonininkai susiduria šiandien ir XX amžiaus
pradžioje?
- Kai pradėjau domėtis senąja Lietuvos vargonų meno
istorija, pastebėjau keletą paralelių tarp šių ir senųjų
laikų - ir dabar ir tuomet nebuvo apibrėžtas
vargonininko statusas: vargonininkai neturėjo socialinių
garantijų, rentos senatvėje. Tačiau taip buvo ne tik
Lietuvoje. Dar senesnes vargonų tradicijas turinčioje
Čekijoje buvo prigijęs posakis: “Senas muzikas - senas
elgeta”, jį vis kartodavo kompozitorius, vargonininkas,
Zlonicų bažnyčios kantorius Antoninas Liehmannas,
gerai žinomo Lietuvoje vargonininko Rudolfo
Liehmanno, dirbusio Rokiškio dvaro mokykloje (nuo
1883 m.), tėvas.
Džiugu, kad šiandien Lietuvos vargonininkai vis
intensyviau propaguoja vargonų meną, tačiau, kaip ir
XX a. pirmojoje pusėje, taip ir dabar, vargonininkai
dirba pavieniui arba mažomis grupelėmis, jiems
nepavyksta suvienyti savo interesų ir iškelti aktualių
idėjų plačiu mastu. Mes per maža bendruomenė
Lietuvoje, kad galėtume skaidytis.
Tačiau yra ir skirtumų tarp šiandienos ir XX a.
pirmojoje pusėje gyvavusios vargonininkų mokyklos,
ypač profesinio vargonininkų ugdymo procese.
Valstybės muzikos mokykloje, 1922 metais atidarius
vargonų skyrių, jo vedėjas Juozas Naujalis (cituoju)
“kviesdavosi vis daugiau užsienyje dirbusių dėstytojų ir
išskėstomis rankomis priimdavo lietuvių muzikus,
baigusius mokslus svetur”. Dėl šios priežasties
vargonininkų mokykla skleidėsi neregėtai greitai,
studijavę vargonininkai rėmėsi vokiečių, prancūzų, italų
mokyklomis, vargonavo įvairiomis tradicijomis.
Šiandien stažuotėmis tobulinančių savo profesinius
įgūdžius bei aukšto meistriškumo koncertine -
atlikėjiška veikla pasižyminčių vargonininkų Lietuvoje
yra vienetai. Tačiau jie nevertinami kaip anuomet ir
nėra įjungti į profesinio vargonininkų parengimo
procesą.
- Esate garsaus Lietuvos vargonininko, 1944
metais emigravusio į Vokietiją, o vėliau į JAV,
Jono Žuko archyvo saugotoja, nagrinėjate jo
veiklą, esate surengusi parodą apie Joną Žuką
Marijampolėje. Kaip užsimezgė šis kontaktas?
Kokį įspūdį paliko ši asmenybė?
- Rašydama magistro darbą, iš savo dėstytojo, darbo
vadovo Rimanto Gučo, kuriam esu dėkinga už šią
neeilinę pažintį, sužinojau, kad greta Konrado Kavecko,
Zigmo Aleksandravičiaus Tarpukario Lietuvoje dirbo ir
Jonas Žukas. Žinojau, jog Vilniuje gyvena jo brolis
Zigmas Žukas, žymus kontrabosininkas, paskambinau
jam, susitikome, ir jis perdavė man dalį asmeninio Jono
Žuko archyvo, kuriame esantys laiškai, dokumentai,
straipsniai, koncertų programos bylojo apie asmenybę,
spinduliuojančią dvasingumu, meile muzikai, menine ir
profesine kompetencija, pagarba žmogui. Žinoma, aš
parašiau Jonui Žukui laišką ir taip prasidėjo mūsų
susirašinėjimas. Mes nebuvome susitikę, tik keletą kartų
kalbėjome telefonu, tačiau jis buvo mano neakivaizdus
Mokytojas. Iškeliavus Jam į Amžinybę 2004 metų
gruodžio 8 dieną, atrodė, kad Lietuva neteko jo taip ir
nepažinusi. Tačiau Naujojo Vargonų Forumo (Viešoji
įstaiga “Naujasis vargonų forumas” - aut. past.)
pastangomis Jonas Žukas buvo sugrąžintas Lietuvai.
Gavus paties Jono Žuko sutikimą rengti jo vardo
Jaunųjų vargonininkų konkursą, jau po jo mirties 2006
ir 2008 metais buvo suorganizuoti konkursai, kuriuos
lydėjo pakili nuotaika, dvasinga atmosfera ir sėkmė.
Didžiųjų asmenybių keliai nesibaigia žemiškuoju
gyvenimu.
- Kokios pagrindinės problemos šiuo metu
kamuoja vargonų meną, kokius matote
problemų sprendimų būdus?
- Kaip minėjau vargonų meno sąvoka yra plati, toks pat
platus ją supantis problemų laukas. Apie vargonus kaip
instrumentą, jau yra ne kartą kalbėta, keliami ir
sprendžiami vargonų paveldo išsaugojimo klausimai.
Tačiau vis dar nesprendžiamas vargonininko profesijos
ir jos pritaikymo klausimas. Vargonininko profesinį
ugdymą, remiantis vargonų metodinėmis priemonėmis,
reikėtų pradėti ankstesnėje mokymo grandyje, tai yra
jau vidurinėje mokykloje (vėlesnėse klasėse) ir sudaryti
sąlygas dirbti autoritetingiems pedagogams tiek šioje,
tiek aukštesnėje pakopoje. Iš kitos pusės, šiandien
bakalauro ir magistro studijų absolventai nežino, kur jie
išskleis savo įgytas žinias ir patirtį. Beje, prof. L.Digrys
kėlė šią problemą, reikėtų šį klausimą atgaivinti ir
spręsti drauge su Bažnyčia ir jos bendruomenės nariais.
Vargonai buvo ir yra statomi Bažnyčiose, vadinasi ir
vargonų menas turėtų skleistis šioje erdvėje.
- Ar šiandien turime tautinę vargonų mokyklą?
- Taip, turime tokią, kokią turime. Jei vyksta profesinis
vargonininkų parengimas aukštojoje mokykloje,
vadinasi yra ir mokykla, tačiau kitas klausimas - jos
profesinis lygis. Turint omenyje, kad XX a. pradžioje
buvo sunku surasti natas skaitantį vargonininką - iki XX
a. vidurio vargonininkų profesinis rengimas vyko
sparčiais šuoliais ir buvo įgijęs didelį pagreitį - XX a.
ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo išugdyta puikių
vargonininkų pedagogų karta, išplėtojusi ir įtvirtinusi
Lietuvos vargonų mene aukštą profesinį lygį - Europos
interpretacijos tradicijomis pagrįstą koncertinį
vargonavimą.
Šių dienų vargonų mokykla gyvuoja jau penktą
dešimtmetį. Tačiau pirmuosius tris dešimtmečius
išgyvenusi ryškų pakilimą ir galėjusi toli nueiti ar ji
nenustojo skleistis? Ar mes pasiekėme daugiau nei
Tarpukario Lietuvoje gerokai trumpiau gyvavusi
vargonų mokykla?