Skaitiniai

VII-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio

konkurso dienoraštis

I turas

Ne iškart ryžausi gaivinti jau lyg ir tradiciniu tapusį Čiurlionio vargonininkų konkurso apžvalgų žanrą - “taupiausi” viešiems konkurso aptarimams su LMTA Vargonų ir klavesino katedros studentais. Apsispręsti padėjo abi pirmojo turo dienas gluminę naivūs ir, anot vienos kolegės, - “labai jau rožiniai” komentarai Konkurso Facebook paskyroje. O ko vertas klausimas olandui ir belgui TV eteryje: “Kaip jums LIETUVIŠKI vargonai?” Kurie iš trejų konkursinių vargonų - Klais, Oberlinger ar Schuke - yra lietuviški?... Taigi, jau nuskambėjo visas vargonininkų pirmasis turas Vilniaus liuteronų bažnyčioje - geros aštuonios valandos įtempto klausymo, besikartojant jau n-tąjį konkursą į programą parenkamam G.Böhmo Preliudo ir fugos C- dur ciklui ir “riešutėliui” - vienai iš šešių J.S.Bacho Trio sonatų. Akivaizdus programos kodas - Barokas, įvairių jo klodų suvokimas ir interpretacija. Baroko interpretacijos kryptimi muzikos pasaulis pastaraisiais dešimtmečiais žengia šimtamyliais žingsniais: įvairių tyrimų ir šaltinių analizės dėka žinių apie šios epochos muzikos atlikimą daugėja kone kasdien. Konkurso kontekste visgi dera klausti - ar jos mus pasiekia, ar jos iš tiesų svarbios ir vertingos, ar galima jas ignoruoti? Žinia, žingeidumas nėra kiekvieno mirtingojo savybė. O gaila... Tačiau vargonininkai - irgi žmonės. Kitąkart net ir labiau patyrusiam kliūva pirmasis numeris ar šiaip neišlaiko nervai. Beje, šioje vietoje pastebėkime, kad sąlygos ramiai pasiruošti savo konkursiniam pasirodymui Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje itin nedėkingos. Tik spėlioti galėtume, kiek procentų kuris prarado dėl “konvejerio” vargonų balkone ir - negana to - nuolat viską fiksavusios kameros akies. Grįžtant prie Baroko stiliaus, tikrai nepavyktų visų pirmojo turo pasirodymų suverti ant vieno siūlo. Ir šioje - konkurso - perspektyvoje turi nuolat savęs klausti: o kaip bus vertinamas tas ar kitas muzikinis įvykis (puošmena, registruotė, ritenuto, štrichas ir n kitų elementų)? Trindami akademijos vargonų suolus mes, ko gero, nė vienas dėl nieko nebuvome 100 % tikri, tuo tarpu čia, konkurse, net ir labiausiai “pjaunant pro šalį” reikia daryti tai užtikrintai. Vis tik didžiausią įspūdį pirmajame ture paliko tie, kurie nieko “nepjovė”. G.Böhmo traktuotės - kiekviena savaip įtikinanti, nors buvo ir kraštutinių variantų. Iš vienos pusės - korėjietės Kyang Suk Nam (19) egzotiškas europinės muzikos suvokimas su dirbtiniais tempo bangavimais (gal ieškant stylus fantasticus būtinos išraiškos laisvės?), iš kitos - tikras vokiečio Markus Kaufmannas (4) vidiniu įsitikinimu paremtas stylus fantasticus, kai klausytojas apstulbęs lieka sėdėti pražiota burna, nežinodamas, ko dar tikėtis. Pastarajame atlikime ypatingai nustebino tylios registruotės “sala” Preliude - tikrai neordinarus sprendimas! Tarp įdomių atradimų dera paminėti Mildos Atminaitės (10) pirmojo akordo improvizaciją, į kurią buvo įtraukti pagrindinės Preliudo muzikinės medžiagos elementai. Savaip įdomu buvo analizuoti registruočių pasirinkimą: daugelis bandė iš šiuolaikinių vargonų išpešti istorinių registrų skambesį. Vis tik mieliausiai klausėsi santūrūs ir kartu skaidriai paprasti vientisos registruotės variantai: Vaido Alaunės (2) (P/II + 8’ liežuvėlis; greitose Preliudo natose pedalai tapo gal net pernelyg “oriniai”), lenko Mateuszo Rzewuskio (12) (pedalų 8’ liežuvėlis Fugoje), efektyvi ir vientisa graikės Ioannos Solomonidou (13) pasirinkta struktūra ar solidus, vyriškas čeko Danielio Knuto Perneto (16) “įsižeminimas” 16’ pedaliniu liežuvėliu Preliude ir 8’ - Fugoje. Mona Roždestvenskytė (20) buvo vienintelė, liežuvėliniu skambesiu ne vien pedaluose, bet ir manuale nuspalvinusi Fugą, tačiau ir tai neapsaugojo jos nuo kartais paviršutinišku, regis atsainiu, virstančio staccato. Rimvydo Mitkaus (21) sugrotas G.Böhmas išsiskyrė labai aiškia, profesionaliai sudėliota architektonika, nors į nuostolius teko nurašyti daug kur spazmuojančią figura corta Fugoje. Kita vertus, pasažų improvizacijose Preliude Rimvydas galėjo ir nesitiražuoti (dukart lygiai taip pat - jau nebe improvizacija). Koks vis dėlto sudėtingas dalykas Baroke yra tas bon goût, geras skonis! Iki šiol nepaminėti likę atlikimai sukosi aplink kažkokį bendrą, anaiptol neprastą, vidurkį. Buvo absoliučiai stabilių, net jei ir ne itin “kabinančių” (Soyon Park (22), Francesca Ajossa (8) ar Renāte Stivriņa (5)), bet buvo ir tiesiog trykštančios per kraštus energijos “laisvamanių” (čia pirmautų amerikietis A.Moeckelis (14). Ne visada lengva įžiūrėti ir sau išsikelti meninius uždavinius techniškojoje pirmojo turo dalyje - J.S.Bacho Trio sonatose. Tarp profesionalų gyvuoja neoficialus jų suskirstymas į lengvesnes ir sunkesnes, nors visos buvo sukurtos vienu ir tuo pačiu tikslu - vyriausiojo sūnaus Wilhelmo Friedemanno vargonavimo gabumų lavinimui. Nesiplėsdamas įdėsiu nedidelę šaradą: 1 - 3, 6 - 2, 4, 5; arba 1 - 3, 6 - 5 - 2, 4 . Žinantys supras... Be abejo, kiekviena sonatų turi savų “kabliukų”, nepatogių vietų, tik vienose jų daugiau, kitose - saikingiau. Absoliutus pasirinkimų lyderis MKČ konkurso pirmajame ture - Šeštoji sonata G-dur, skambėjusi net šešiskart. (Įdomumo dėlei pastebėsiu, kad net penki ją grojusieji pateko į II turą!..) Tačiau stilistinė atlikimų įvairovė apėmė nemažą spektrą: nuo tradicinio “neobarokiškumo” su gerokai ryškesne vieno iš manualų registruote iki vėlyviausiuoju žinojimu pagrįsto grakštaus trijų principalų pašnekesio. Ir čia visgi tenka pripažinti, kad net ir “archaiškos” (a la end of 70-ies: su standžiai sulyguotais aštuntinių motyvais per takto brūkšnį ir “prieš laiką” grojamais pagražinimais, etc.), tačiau tvarkingos interpretacijos turėjo pilną teisę į lygiavertį vertinimą. Šiuo aspektu pasižymėjo dviejų P. Korėjos konkursančių, Yeonju Kim (3) ir Soyon Park (22), atliktos sonatos - formaliai tvarkingos ir be didesnių nuotykių. Priešingai, paskutiniąja grojusios lenkės Barbaros Lorenc (23) G-dur sonata idealia tvarka nepasižymėjo. Tai šen, tai ten atsirasdavo nepagrįstų “pūslių” frazuotėje, suardoma griežta kadencijų grafika. Kilo mintis, jog vargonininkė dažnai vadovaujasi pojūčiu “man taip gražiau”. Tiesa, trečioji sonatos dalis suskambo pakankamai efektingai. Prie visiškai stabilių ir daug šiuolaikiškesniu žinojimo lygiu grįstų atlikimų derėtų priskirti, visų pirma, temperamentingą, energingą ir aktyvią I.Solomonidou (13) G-dur Sonatos traktuotę. Buvo įdomu klausyti, kaip pirmojoje sonatos dalyje abi rankų linijos “supinamos” ant 8’ Principalo bose pagrindo. Gal kiek aštrokas buvo Korneto pasirinkimas trečiosios dalies dešinės rankos partijai, tačiau bendras registrų balansas išlaikytas profesionaliai. Ne tiek sėkmingas buvo M.Atminaitės (10) sceninis variantas: ypatingai baugu buvo laukti “posūkių” tarsi be atsikvėpimų grojamose greitose sonatos dalyse; šiai atlikėjai dar sunkoka lineariškumą derinti su laiku ir kartu skambančia vertikale. Visokių nutikimų pasitaikė ir lenko Jarosławo Kociko (15) pasirodyme. Pradinis nerviukas aprimo tik į antrąją I d. pusę, o kartojant II d. padalą modifikuota registruote, pedalai tapo bene svarbiausiu muzikinio audinio balsu. Vis tik šis atlikimas buvo gyvas, aktyvus, gerai atliepiantis trijų savarankiškų tarpusavyje bendraujančių balsų idėją. Pirmojo turo perklausa startavo Trečiąja sonata d-moll, kurią atliko Latvijos vargonininkė Līga Dejus (1). Deja, tai nebuvo sėkmingiausia jos diena: ne visiškai subalansuoti balsai ir teksto praradimai I dalyje, vidiniai suvaržyta antroji, “dūstantis” trečiosios dalies bėgimas. Panašus, ne pernelyg laisvai besijaučiančio žmogaus grojimas atsispindėjo ir LMTA studentės Lolitos Liamo (6) konkurso pasirodyme. Dėmesin krito ištisinis rankų legato greitose sonatos dalyse, problemėlės su kairės rankos triliais, stoviniuojančios II dalies frazės. Gal pasirinkta registruotė ir leido Lolitai prie vargonų pulto geriau girdėti atliekamą III d. muziką, tačiau klausytojams akustinis disbalansas tarp balsų nebuvo parankus. “Prieš laiką” grojamais ornamentais, tempo netolygumu, Barokui nebūdingais lygavimais per takto brūkšnį pasižymėjo M.Rzewuskio (12) atliktos d-moll sonatos I dalis, o antroji, grojama su abiem pakartojimais, gerokai prailgo savo formalumu. Kiek sklandžiau nuskambėjo finalas, nors registruotės atžvilgiu jis buvo labiau panašus į dviejų akompaniatorių ir solisto (dešinės rankos) bendravimą. Iš visų Trečiosios sonatos atlikimų stabiliausi, nors tarpusavyje gerokai skirtingi, buvo D.K.Perneto (16) ir M.Roždestvenskytės (20) pasiūlytieji. Čekų vargonininkas, besivadovaudamas ramaus tempo I d. nuoroda (Antante), rinkosi ir švelnią, fleitinę registruotę - vėliau pasirodė, kad antrosios, tikrosios lėtosios, dalies manualai skamba kone tuo pačiu garsumu. Buvo sunkoka aiškiai girdėti I d. pagrindo - boso, 16’ Subbasso - murmėjimą, o antroji dalis tarsi stokojo bent truputėlio aktyvaus prado. Šį “nepatogumą” atpirko žvali trečioji dalis, kurios registrų pasirinkimas (su Kornetu kairėje r.) taip pat buvo vykęs. Ypatingu ramumu, geru situacijos valdymu išsiskyrė M. Roždestvenskytės (20) grojimas. Atlikėja tikrai stipriai “pasikausčiusi” barokinėje stilistikoje, pateikė apgalvotus, bet ne tiesmukus ornamentuotus variantus padalų kartojimuose. Gal I d. kiek akustiškai sunkiasvoriškai (pasirinktoje registruotoje) suskambo ilgieji triliai, o pedalų linijoms norėtųsi palinkėti lygiaverčio dalyvavimo frazuojant. Ilgiausioji iš visų, Penktoji sonata C-dur, pirmojo turo perklausoje skambėjo keturiskart - gerokai ekstremalesniais ir stilistiniais, ir tempiniais variantais, nei iki šiol aptartosios. Jauniausioji konkurso dalyvė italė F.Ajossa (8) naudojo itin daug glaudaus aštuntinių legato, smarkiai kontrastavusio su beveik nepraskambančiu staccato (pedaluose). Vis tik, gana stabilus grojimas buvo atskiestas “senovine” (vėl - end of 70-ies) registruotės ir atlikimo maniera. Iš atlikėjų, atstovaujančių ilgą vargoninę tradiciją puoselėjančias šalis, Belgiją ir Nyderlandus, norėjosi tikėtis kiek daugiau! Tačiau tiek multiinstrumentalisto belgo Mattijso Louwye (17), tiek olando Hanso van Haefteno (18) grojime ekstremumų persvara prieš istorinės stilistikos pažinimą buvo akivaizdi (stilistikos nenaudai). M.Louwye atlikime C-dur sonatos vidurinė dalis neteko bet kokio susikaupimo: besikartojančios aštuntinės joje įnešė visiškai kito emocinio prado elementų, tokio sans souci - “be rūpesčių”; kraštinių dalių registruotės stokojo balanso, tiesa, linijų vedimas dėl to nenukentėjo. H. van Haeftenas pirmajai sonatos daliai pasirinko (gal nevalingai?) veik kosminį tempą, kuriame “užmuilintai” skambėjo pedalai ir kurio, vidurinėje dalyje atsiradus pauzių dalinamų aštuntinių sekoms, nesugebėjo išlaikyti. Taip pat keli skirtingi tempai radosi ir trečiosios dalies pagrindinėje medžiagoje tarp aštuntinių ir šešioliktinių judėjimo. Apibendrinant, abiejų Beniliukso atstovų sceniniuose pasirodymuose buvo nemažai bravūros, bet pritrūko stabilumo. Kaip atsvarą ką tik paminėtiems verta pažymėti M.Kaufmanno (4) grojimą: suverenus ir aiškus minties dėstymas, puikus vertikalus ir horizontalus girdėjimas, jaukūs harmoniniai posūkiai. Ir kartu - kone intymus antrosios dalies pasisakymas. Beje, V-osios sonatos vidurinė dalis - tikrai rimtas iššūkis net ir patyrusiems menininkams. Bendro gero įspūdžio nesugadino nė karts nuo karto atsitiktinai kabinami gretimi klavišai greitosiose sonatos dalyse - visgi, liuteronų bažnyčios vargonų traktūra itin lengva ir jautri. Tarpe trijų Ketvirtosios sonatos e-moll atlikimų racionalumu, santūrumu, bet kartu ir stilingumu ir užtikrintumu išsiskyrė V.Alaunės (2) grojimas, visiškai įtikinęs visais savo parametrais. Rusės Nataliya Abryutina’os (11) sonatos atlikimas, priešingai, sukėlė daug dvejonių: istoriškai tarsi ir “teisinga” registruotė buvo įvilkta į neaiškios artikuliacijos ir neskoningų baigiamųjų ritenuto rūbą. Vargonininkei, matyt, sunku save girdėti iš šalies ir pajusti, kad tai, ką ji jaučia viduje, keistomis ir nepasiteisinančiomis formomis transliuojama išorėje. Kitokiam disbalanse nuskambėjo K.S.Nam (19) grojama e-moll sonata: gan šaiži liežuvėlio ir mikstūros manualuose greitųjų dalių registruotė sukėlė nuolatinio riksmo įspūdį. Gaila, bet minties kvėpavimo pritrūko ir viduriniajai sonatos daliai. Prie aukštojo pilotažo vargonų muzikoje priskirtina Antroji sonata c-moll taip pat suskambo trissyk. Gerokai iš prievartinės jėgos pozicijų buvo “stumiamos” kraštinės sonatos dalys R.Stivriņa’os (5) pasirodyme; kiek mechaniškai subildėjo skubriosios pedalinės natos. Nebuvo stabilus lenko Juliano Gołoszo (7) šios sonatos atlikimas: nemažai “prigraibytų” gretutinių klavišų, akustiškai tarpusavyje besiliejantys epizodai, motyvų skirtingumo sąlygojami tempo svyravimai. Vidurinės dalies manualų registruotė pasirinkta tiek panaši, jog tapo sunku išskirti savarankiškus balsus. Negana to, tirštą gretimą faktūrą dar apsunkino “improvizuojami” ilgi triliai. Detalių grožio, įsiklausymo pritrūko ir itin greito tempo A.Moeckelio (14) Antrosios sonatos atlikime. Apskritai atrodo, kad šio amerikiečių vargonininko amplua - greita muzika; lėtojoje jam tiesiog trūksta kantrybės, ima nuobodulys. Pirmąją, sutikim, - pačią lengviausią, J.S.Bacho sonatą Es-dur perklausoje atliko du akivaizdžiai skirtingos profesionalaus grojimo patirties prikaupę lietuvių vargonininkai - Vladimiras Antonov-Charsky (9) ir R.Mitkus (21). Sunku juos lyginti tarpusavyje: ant tų pačių svarstyklių likimas juos sudėjo vien tik pasirinkus tą patį kūrinį. Deja, jaunajam V.Antonov-Charsky “pirmasis blynas” (pirmoji grojama Bacho sonata, pirmasis tarptautinis konkursas ir pan.) kiek prisvilo: sunku kalbėti apie stilių ir atlikimo kokybę, kai grojama ištisiniu šešioliktinių legato, kai nepataikomos sekundinės slinktys pedaluose, kai ne visiškai pavyksta improvizaciniai elementai kartojimuose. Techniškai didesnių ar mažesnių problemų nestokojo ir R.Mitkus, tik ilgesnis patyrimas ir branda leido jam sklandžiau povandeninius rifus “apžaisti”. Sonatos eigoje šiam atlikėjui dar derėtų suspėti pagalvoti apie muzikinį turinį, harmoninės traukos (pvz., vedamojo tono) reikalavimus ir kai kuriuos kitus muzikos meno komponentus. 2015 m. rugsėjo 16 d., 15.00 val.

II turas

Net jau žinodamas oficialiuosius II-ojo turo rezultatus, viešojoje erdvėje, kur ten - gyvame TV eteryje, išsitariau, kad po II-ojo turo keturi vargonininkai, mano manymu, garantuotai turėjo “eiti tolyn” (dar dėl keturių buvo dvejonių). Gerokai šoviau pro šalį! Kita vertus, kada vietoje balų žiuri rašo “taip” arba “ne”, tikėtinas bet koks “frakcijose” nulemtas scenarijus. Taip pat akivaizdu, kad programos sudėtingumas nėra tarp žiuri svarstymo kriterijų. Taigi, nuo savojo ketverto ir pradėsiu dalintis pastebėjimais - pasirodymų eilės tvarka. Mažiausiai abejonių iš pirmosios antrojo turo dienos sukėlė lenkas M.Rzewuskis ir graikė I.Solomonidou. Daugeliu aspektų tai buvo rimti konkursiniai grojimai: aktyvi laikysena, techninis stabilumas, paprastos ir neįmantrios, tačiau tuo pačiu ir pilnai pasiteisinančios registruotės. M.Rzewuskis savo programą pradėjo nuo grandiozinio vėlyvojo J.S.Bacho Preliudo ir fugos e-moll (BWV 548). Standi grojimo maniera ir ritmiškai pabrėžtuose epizoduose, ir greituose pasažuose, švarus tekstas, stiprus energijos užtaisas, matyt, pasiekė ir ne itin klausymui dėkingose vietose (po balkonu) sėdinčius klausytojus. Vargonininkas pasirinko patį paprasčiausią registruotės variantą, ištisinį Pleno, fugai dar pridėdamas aukštąją Mixturą (tiesą sakant, dažnoms ausims - jau beveik skausmingą savo šaižumu). Aktyvus grojimas liko lenkų vargonininko skiriamuoju bruožu ir atliekant M.K.Čiurlionio fugas c-moll “Kyrie eleison” ir fis-moll. Tai gal lėmė kiek skanduotą, ne pernelyg vokalinį c-moll fugos charakterį, o pabrėžtinas atakos konkretumas kėsinosi į ilgąsias antrosios fugos melodines linijas. Labiau romantizuotai, kaip bebūtų keista, praskambėjo F.Latėno pjesė “Švytėjimas”. Grojama saikingu tempu, savo sulaikymais, vos ne “patogumo" ieškojimais, ji buvo panaši į atsargaus vairuotojo elgesį. Gal nedaug kas pastebėjo, tačiau “valsiuke” lenkas net specialiai užlaikydavo trečiąją kairės rankos takto vertę (tarsi jungiamąjį fortepijono pedalą) tose vietose, kur dešinė turi truputį nepatogius akordus su tercijomis. Programą užbaigė charakteringais motyvais, spalvų, ritmikų, nuotaikų kaitos kupina Mariano Sawos “Sekvencija” - kam dar, jei ne lenkams, populiarinti lenkišką muziką. I.Solomonidou antrame ture startavo didingąja J.S.Bacho Passacaglia, pasirinkusi savo mokytojo prof. L.Lohmanno registruotės koncepciją. Griežtoje jos struktūroje slypi sąsajos su septyniais maldos “Tėve mūsų” (Vater unser) kreipiniais - vėlgi, labai patogus konkursinis sprendimas, leidžiantis su minimaliais registruotės keitimais, bet ir ne ištisiniu Pleno, aprėpti visą kūrinį. Vargonininkės traktuotėje Passacaglia keliose vietose susvyravo tempuose: stabtelėjo ties gamutėmis, vėl atgavo pirminį tempą sulig laužyto arpeggio variacija. Grynai dėl to, kad nesuspėjo pajusti, koks ryškus ir tiesmukas salėje yra trečiasis manualas, Ioanna nesukontroliavo akustinio santykio tarp BW ir OW. Tačiau didžiulį įspūdį paliko ne registrais, o vien emocija valdomas crescendo fugoje. Netradiciškai I.Solomonidou suformavo lietuviškosios muzikos “erdvę”, perskirdama Čiurlionio fugas V.Bartulio pjese “Mėnulio šviesa”. Sprendimas, beje, logiškas ir pavykęs. Nesiplečiant galima sakyti, kad abi M.K.Čiurlionio fugos, cis-moll ir fis-moll, buvo atliktos labai jautriai ir įprasminančiai. Girdėjosi ir poetiškumo, ir dainingumo, ir tragizmo, o ne itin patogios paralelės sekstos (cis-moll fuga) nė kiek neiškrito iš bendro audinio. Vientisai suskambo ir šiuolaikinė pjesė: ji nestokojo idėjos, energijos, formos, net gal kiek “nemėnuliško” veržlumo. Nudžiugino paskutinysis graikės pasirodymo akcentas, S.Gubaidulinos “Šviesa ir tamsa”. Net Filharmonijos salėje, neturinčioje ypatingos vargonams palankios akustikos, skirtingi šios kompozicijos poliai atskleisti išradingai ir efektingai. Tiesa, neapsiėjo čia be tam tikrų asistavimo problemų: vargonininkei pabrūžavus visus įmanomus glissando, dar teko pačiai susirinkti sekančią reikalingą registruotę. Tačiau kūrinio visuma dėl to beveik nenukentėjo. Čekų vargonininką D.K.Pernetą, grojusį antrąją turo dieną, visų pirma išskirčiau kaip ypatingai sėkmingai atlikusį lietuviškąją repertuaro dalį. Čiurlionio Fugose cis-moll ir a-moll (Chorale) nebuvo bereikalingų efektų, logiškai suformuotos kulminacijos, geras harmoninis girdėjimas, tikslus frazių kvėpavimas. O F.Latėno “Tokatą” čekas atliko tiesiog pavyzdiniai! Jam pavyko neišbyrėti ties autoriaus sužymėtomis cezūromis, parinkti itin charakteringą (Vox humana - BW) trumputės vidurinės dalies registruotę, išryškinti klausimo intonaciją baigiamuosiuose taktuose. Kone etaloninis variantas, tikriausiai, galintis nudžiuginti ir autorių. Vis tik, kitoje savo programos dalyje D.K.Pernetas turėjo šiokių tokių bėdų. J.S.Bacho Dorinėje tokatoje jam atsiskleisti kiek sutrukdė sunki, ypatingo dėmesio reikalaujanti vargonų traktūra. Nors pati tokata, regis, buvo stabili ir vientisa savo forma, tačiau laužytų figūracijų iškalbėjimas truputį “šlubčiojo”, ypač pedaluose. Tobulam fugos atlikimui gal būtų padėjęs bent nedidelis augimas registrais ir iki pat galo išlaikyta koncentracija. Deja, pasitaikė bereikalingų slystelėjimų. Šiek tiek nuvylė paskutiniąja skambėjusi austrų vargonininko ir kompozitoriaus F.Danksagmüllerio kompozicija “Estampie”: įmantrūs ritmo figūrų žaidimai, alikvotiniai skambesiai, kvartų- kvintų grafika, net džiazinės intonacijos kažkodėl nesužėrėjo. Visa nebuvo tinkamai paremta ryškesnėmis registrų spalvomis (nespėta dėl pernelyg glausto repeticijų grafiko?) ir todėl sudarė pilkoką bendrą vaizdą, sumenkinusį geruosius pasirodymo aspektus. Apie antrąją turo dieną pasirodžiusią M.Roždestvenskytę norisi pasakyti daugybę išskirtinių dalykų. Tiems, kas girdėjo Moną grojant neseniai vykusiuose H.- O.Ericssono kursuose, klausantis jos konkurse negalėjo nekristi domėn, kaip greitai ir sėkmingai ji įsisavino šviežiausią informacijos dozę. Monos atliekama J.S.Bacho Fantazija g-moll (BWV 542) puikiai šnekėjo visais balsais, organiški ir laiko, ir registrų kaitos atžvilgiu buvo visi perėjimai, plėtojimas iki kulminacijos. To paties ciklo fuga - aukščiausios atlikimo meistrystės įrodymas: aiškūs temos įstojimai, nepriekaištinga motorika, vientisa energetika. Asmeninis Monos veržlumas savotiškai nuspalvino abi jos atliktas Čiurlionio fugas, cis-moll ir c-moll “Kyrie eleison”. Greitokas pirmosios fugos tempas nesutrukdė bendrai ramiai tekėjimo nuotaikai, kaip ir negadino harmoninio girdėjimo antrojoje. Itin organiškai suskambo ir F.Latėno “Švytėjimas”. Pasirinkta blizganti registrų spalva idealiai derėjo su atlikimo precizika ir kūrė paslaptingo mirgėjimo įvaizdį. Kaip nežabotos atlikėjiškos laisvės manifestas po Didžiąją salę kunkuliavo šiuolaikinio prancūzų vargonininko ir kompozitoriaus Th.Escaicho “Trys poemos”. Nebe pirmąkart girdint šį kūrinį toje pačioje erdvėje, nuo Monos atlikimo norėjosi lėkti, trypti, šaukti: visi muzikos komponentai lydėsi į siautulingą energijos užtaisą! (Po teisybei, blaivi galva sako, kad TAI yra programos dalis, kuri būtų papuošusi Finalą...) O dabar - apie kitus aštuonis II-ojo turo dalyvius. Viešnios iš tolimosios P. Korėjos (aišku, jau gerokai sueuropėjusios) - tarpusavyje ir panašios, ir kiek skirtingos. Besimokydamos pas geriausius Europos vargonų pedagogus, jos iš visų jėgų stengiasi įsigyventi į savo prigimtimi joms nelabai artimų muzikinių stilių esmę ir reikalavimus. Abiejų grojimas išsiskiria kruopštumu, stipria valia, dažnai techniškumu, tačiau, anot asistenčių, natos ir registruotės žymėjimai pasižymi visišku chaosu, kurį itin sunku “aptarnauti”... Y.Kim, pereitame MKČ konkurse pelniusi diplomą, šįkart savo antrąjį turą gan užtikrintai pradėjo J.S.Bacho Tokata E-dur (BWV 566). Guvi įžanga, tvarkinga (kone klasikinė) registruotė, aiški pulsacija, geri tempai pranašavo malonų įspūdį. Ne pernelyg trukdė glaudus pirmosios fugos šešioliktinių legato, ar nežymus pabėgėjimas priekin antrąkart įstojus temai pedaluose. Čiurlionio fugos cis-moll ir c-moll “Kyrie eleison” atlikėjos repertuare - jau nuo 2011-ųjų konkurso, tačiau vis viena iškilo netikėtų teksto neaiškumų “Kyrie” fugoje. Abiejų fugų kulminacijos rodėsi nesuvaldytos, be priežasties greitėjančios, tad griaunančios šiaip gana jautrų muzikinį vaizdą. Savitu girdėjimu ir registruotės koncepcija atlikėja nuspalvino F.Latėno “Švytėjimą”. Efektingai nuskambėjo uždarytas II manualas pjesės pradžioje ir kiek grubokai - I manualo Trompeta jungtyje prieš “valsiuką”. Daug žadanti rodėsi ilgamečio Vienos Katedros vargonininko P.Planyavskio “Toccata mauritiana”, tačiau jos plėtojime, deja, netapo aiškus kūrinio sumanymas, krito emocinė įtampa, o galų gale viską vainikavo nepataikyta įspirti kombinacija, sustojęs muzikinis veiksmas ir ginčas su asistente, kas ką turėjo daryti. S.Park pirmuoju antrojo turo argumentu pasirinko lietuviškąjį repertuarą. Nors jau pačiame naujausio F.Latėno kūrinio vargonams pavadinime užkoduota atlikimo laisvė, Ad libitum, atlikėja, daug neieškodama, laisvai pasirinko elementariausią sprendimą - Pleno. Buvo raišku, gerai išgrota, net emocionalu, tačiau kai bene ta pati registruotė grįžo dar sykį jau Čiurlionio fugoje c-moll “Kyrie eleison”, sąmonėje tarsi užsižiebė įspėjimo signalas. Negali sakyti, - Čiurlionis buvo intensyvus, gerai išgrotomis pedalų šešioliktinėmis (anaiptol, ne kiekvieno vargonininko dorybė, taip pat ir šiame konkurse!), gerai suvokta visuma. Prieš tai atlikta Fuga-choralas a-moll suskambo ir jautriai, ir sklandžiai. Konkursinė šios atlikėjos stiprybė pilnai atsiskleidė didžiojo Bacho ciklo pasirinkime: TAF C-dur (BWV 564). Tokatos manualinėje įžangoje šešioliktinės lipo į klasterius (o kam tai rūpi?!), pedalų solo buvo sunkus ir gremėzdiškas, be jokių niuansų užuominų, tačiau - švaru. Pati tokata kaip strėlė šovė į priekį savo tempu - kaip tik šis ir buvo tas tikrasis tempas, kurį vargonininkė valdė, kuriame gerai ir stabiliai pasijuto. Po ramaus, skoningai ir vientisai sugroto Adagio sekė stipriu mikstūriniu skambesiu suregistruota fuga - taip pat visiškai stabili, nepaisant tekste slypinčių rifų. Buvo gražu stebėti, kaip sklandžiai korėjietei pavyksta persislinkti suoleliu į reikiamą pusę, grojant pedalus įvairiose tesitūrose. Dvejopą įspūdį paliko programą pabaigusios dvi A.Ruoffo vargoninės pjesės: Choralas “Aus tiefer Not” ir Tokata. Pirmoji - nežiūrint akivaizdaus religinio turinio, nuobodus akompanuojantis “bum-bum-čik” pedalais ir kaire ranka virto tipiška muzika “apie nieką”, skirta pailsėti ar užimti programos minutėms. Tuo tarpu Tokata žėrėjo savo sudėtingumu ir efektingumu. Du lenkų vargonininkus taip pat galima būtų palyginti tarpusavyje, įvardinant juos kaip “keliaveidžius”. Jų konkursiniuose pasirodymuose buvo akivaizdžios tam tikros preferencijos: tarp kūrinių, tarp stilistikos. J.Gołoszo stiprybė pasireiškė šiuolaikinėje muzikoje. Jis labai turiningai ir išradingai sugrojo tiek S.Gubaidulinos (”Šviesa ir tamsa”), tiek A.Martinaičio (”MKČ”) vargoninius kūrinius, be vargo tapdamas jų skleidžiamų idėjų bendraautoriumi. Tačiau akivaizdūs nesklandumai jį ištiko perskaitant Čiurlionio fugų tekstus, o J.S.Bacho Passacaglia į antrąją pusę tiesiog “pervargo”. Jo kolegos J.Kociko sceninis įvaizdis taip pat suskilo į dvi dalis: Bacho-Čiurlionio ir Latėno-Ebeno. Nepaisant, kad pirmoji dalis buvo žymiai sėkmingesnė, visgi Fantazijoje ir fugoje g-moll (BWV 542) atskiri epizodai iškrito iš tėkmės ar dėl pernelyg didelio faktūros draskymo (fantazijoje), ar dėl į bendrą visumą nesujungtų atskirai išmoktų techniškųjų vietų (sekstakordų slinktis fugoje). Nebuvo aiškūs ir vienas po kito sekantys fugos temų įstojimai. F.Latėno “Švytėjime” bereikalingų ir klausymo, ir atlikimo sunkumų sukėlė faktūros paskirstymas per skirtingus manualus, o P.Ebeno “Motto ostinato” iš vienu ypu grojamos motorinės tokatos virto stabčiojimu ties kiekvienu posūkiu. LMTA absolventas R.Mitkus, kurį prof. V.Survilaitė net ir viešai vis dar tebevadina savo studentu, pasirodymą pradėjo J.S.Bacho Preliudu ir fuga h-moll (BWV 544). Didžiulė garso masė, sujungti manualai, kelios mikstūros vertė manyti, kad registruotė sudaryta specialiai norint priversti jauną žmogų groti aktyviai, net kiek forsuotai. Nedidelis paklydimas harmonijoje, prieš įsivyraujant dominantinei harmonijai preliude, nesukliudė bendrai intensyvaus kalbėjimo atmosferai. Kai rodės - nebėra kur dar garsiau, fuga buvo padabinta dar viena Mixtura, ir čia belieka įspūdį apibendrinti rusiška sentencija: “Laidojo uošvę - suplėšė du bajanus”. Apie grojamos muzikos prasmę sunkoka kalbėti - nepaisant didžiulės registruotės, neatrodė, kad atlikėjas išgyvena turinį. Dar ir legato ilgainiui virto į legatissimo košę net sausoje Filharmonijos akustikoje. Panaši abejonė dėl pernelyg didelio legato nepaliko ir Čiurlionio muzikoje, Fugoje cis-moll. Šios fugos kulminacijoje atlikėjas nesusiturėjo atleisdamas tempo vadžias, tad kiek stokojo atitikmens tarp garso augimo ir emocijos. Ypatingą meistrystę, per trejetą paskutinių taktų padarydamos subtiliausią diminuendo, parodė abi vargonininko asistentės. Antroji fuga, “Kyrie eleison”, praskambėjo be didelių atradimų ar praradimų. Modernusis lietuviškas kūrinys, F.Latėno “Ad libitum”, buvo sukonstruotas protingai, logiškai ir paliko tvarkingo grojimo įspūdį. Vėl šioks toks disbalansas tarp neįmantraus turinio ir spalvingos, charakteringos, kai kur beveik rytietiškų atspalvių registruotės pasireiškė P.Kostiaineno “Fantazijoje”. Lietuvis V.Alaunė ir vokietis M.Kaufmannas, būdami tikrai vieni iš tobuliausios ir manualinės, ir pedalinės technikos atstovų šiame konkurse, mano supratimu, nepakankamai išspinduliuoja savo grojamos muzikos energiją. Jiems abiems yra būtina, kad instrumentas “pats grotų”, t.y., kad turėtų raiškius registrus, stovėtų palankioje akustikoje, būtų tobulai sukonstruotas (šiame kontekste tenka apgailestauti, kad Vaido pasirodymo neteks išgirsti Šv. Kazimiero bažnyčioje). Jų abiejų grojimas pasižymėjo savotišku a-emocionalumu, tarsi nebendravimu su klausytoju. Ir tuomet net idealiai sukomponuoti opusai nepradeda šnekėti. Visas V.Alaunės konkursinis II turo pasirodymas regėjosi tarsi “ant rankinio stabdžio”. Visiškas Fantazijos g-moll (BWV 542) manualinio rečitatyvo tolygumas ribojosi su dramatinės išraiškos nebuvimu. O kur retorika, o kur harmoninė trauka, etc.? “Išvirkščioji” J.Laukviko Passacaglia su savo novatoriška idėja sulig registruotės mažėjimu pradėjo skysti ir - ypatingai per pirmuosius tylesnius epizodus - prarado vidinę įtaigą. Lyg surištomis rankomis buvo grojamas ir M.K.Čiurlionis (Fugos cis-moll ir “Kyrie eleison”), o įvairiai išbarstytos F.Latėno “Tokatos” faktūros, silpnai sujungtos į muzikinę visumą, taip pat nepasidavė atrakinamos. M.Kaufmanno atliktas F.Latėno “Ad libitum” buvo santūrus ir tvarkingas pasirodymo startas. Jau įžanginiai J.S.Bacho Tokatos C-dur (BWV 564) pasažai atspindėjo įnirtingą vokiečio kovą su Schuke’s vargonų traktūra. Į nepermatomą audinį limpančios šešioliktinės, gana formali pačios tokatos tėkmė. Gaila, bet, matyt, atlikėjas repeticijų metu nepergrojo viso Adagio - neabejotinai būtų pastebėjęs dėl tremulanto kylančius solinio gambinio registro intonacijos iškraipymus ir pasirinkęs sau artimą, tačiau kitokį registruotės variantą. Fuga pasižymėjo gerokai skirtingais aštuntinių ir šešioliktinių natų tempais, dėl ko tema tapo ne spyruokliuojanti, bet svirduliuojanti. Čiurlionį Markusas atliko ramiai, sukauptai, tačiau ta pati ramybė persikėlė ir į finalinę M.Drude’s “Tokatą”. Pastarosios tėkmę pertraukiančios lėtõs, kone stovinčios muzikos salos menkino kompozicijos efektingumą. Paskutiniosios antrajame ture pasirodžiusios lenkės B.Lorenc atliekamas Čiurlionio c-moll ”Kyrie eleison” ir cis-moll fugos nebuvo iki galo užtikrintos. Chorinėje fugoje viešnia buvo bepasiklystanti balsavadoje, o cis- moll’yje - kaip ir pirmojo turo metu - jautėsi neatitikimas tarp to, ką atlikėja manosi girdinti, ir to, kas girdisi iš tikrųjų. Sklandžiau, be didesnių nuotykių buvo sugrota F.Latėno “Tokata” ir... Atėjo tikrojo virtuoziškumo laikas: imtis konkursuose groti J.S.Bacho Preliudą ir fugą D-dur (BWV 532) gali tik absoliučiai savimi užtikrintas žmogus. Energijos ir užsidegimo lenkų atlikėjai nepritrūko, nors Concerto grosso epizode ir pasitaikė nedidelių pabyrėjimų. Rankos kiek susivėlė ir fugoje, kurioje neaiškumų sukėlė uždaras II-asis manualas (II/P, 8’ liežuvėlis) ir ne visai natūrali, tarsi prievartinė, agogika. Efektingoji Th.Escaicho “Evocation” suskambo vientisai, vienu atsikvėpimu, tačiau kažkokių užslėptų atlikėjiškų užduočių, išskyrus harmonijos įsisavinimą, šioje pjesėje būtų sunku įžvelgti. 2015 m. rugsėjo 19 d., 20.00 val.

Finalas

Sako, neteisk kitų, ir pats nebūsi teisiamas... Ir - nugalėtojai neteisiami. Tačiau šios apžvalgos neskirtos teisti ar nuteisti - tai asmeninis žvilgsnis į diena iš dienos skambėjusius konkurso dalyvių pasirodymus, jų sėkmes ir nuostolius tuo konkrečiu atsakingiausiu momentu. Retai pasitaiko galimybė klausytis vienas po kito skambančių trijų rečitalių - sunku ne vien grojantiems, sunku ir klausantiems! (Atkakliausieji spėjo dargi ir į keletą pianistų finalo pasirodymų Filharmonijoje...) Išlikti dėmesingiems tris valandas iš eilės pavyko nedaugeliui; tik keli perklausose sistemingiau besilankę studentai (dauguma rinkęsi vien tik savo a priori  nusimatytus favoritus ir vos vienas kitas, galintis pasigirti klausęs bent tris iš šešių finalo dalyvių...) O juk patobulėti buvo galima ne vien tik kieto bažnyčios suolo trynimo aspektu: pasimokyti ir apdairaus koncertinės programos sudarymo, ir atlikėjiškų jėgų paskirstymo, ir registruotės pasirinkimo aidžioje akustikoje, ir įvairių kitų, gal net šiuo metu neįvardinamų, dalykų. Burtai taip nulėmė, kad Finalo programose kartojosi ne vien Čiurlionio Fuga b-moll, tačiau radosi ir laisvai pasirinktų kūrinių poros: J.Reubke's Sonatą “94 psalmė” vienas paskui kitą atliko lenkas M.Rzewuskis ir graikė I.Solomonidou; M.Duruflé Siuitą op. 5 rinkosi vokietis M.Kaufmannas (visą) ir Mona Roždestvenskytė (dvi dalis iš trijų); M.Regerio Sonatą d-moll - Rimvydas Mitkus ir korėjietė S.Park. Tad pasiremiant šiomis poromis ir bus patogu peržvelgti bent dalį finalinių pasirodymų. M.Rzewuskis savo laisvąją programą pradėjo nuo, sakyčiau, tipinio lenkų vargonininkų pasirinkimo - kelių Ch.-M.Widoro Simfonijos Nr. 6 dalių. Nepaisant skirtingų įvairaus spalvinio-tembrinio sprendimo registruočių, gan lankstaus tempų valdymo, vidinio organizuotumo, lenko atlikta simfonija rodėsi ganėtinai vienaplanė - kaip garsiõs, kiek  pompastiškos muzikos blokas. Abejonių dėl strategijos sukėlė kone pasirodymo pradžioje skambantis Finalas (gal buvo galima rinktis ir kurią kitą simfonijos dalį?), juolab kad pasirinkto staccato pedaluose lygis trukdė suvokti šią muziką kaip melodinę. Keista, tačiau melodingumo nepaisymas persmelkė ir nemažą dalį M.Rzewuskio atliekamos J.Reubke’s Sonatos. Ši kompozicija pasižymėjo gana formalia, ne itin daininga, pernelyg išmatuota, kone maršine traktuote, kurioje nesijautė didesnės pastangos išgauti legato, iki paskutinio garso išgirsti kiekvieną pasažą. Net vidurinėje, lėtojoje sonatos dalyje retsykiais rodėsi, kad atlikėjas kažkur skuba! Nebeskaičiuojant šen bei ten išvis pamestų natų, gan akivaizdžių “prašovimų” registruotėje (pvz., jokio crescendo laužytuose arpeggio pakeliui į pirmąją svarbią kulminaciją), tarpusavyje savo vertikale prasilenkiančių temos ir triolinio kontrapunkto finalinėje fugoje, lenko pateikta Sonata - ne pačia geriausiąja žodžio prasme - buvo iškentėta. Priešingai, graikės I.Solomonidou to paties kūrinio atlikimas buvo kupinas vidinio dramatizmo, intensyvumo, sprogstamosios energijos. Ypatingai maloniai klausėsi prie muzikinės minties bangavimų ir cezūrų lipte limpanti registruotė - sau net šauktukais susižymėjau keletą vietų, kuriose Šv. Kazimiero bažnyčios Oberlingeris tapo tiesiog plastišku romantiniu instrumentu! Ir plačiosios temos, ir jungiamieji epizodai, ir masyvios kulminacijos, ir liežuvėliniu registru papuošta, bet nuo to nenustojusi kalbos aiškumo, fuga puikiai derėjo į vientisą paveikslą. Mano suvokimu, tai buvo vienas iš sėkmingiausių ir meniškai turtingiausių Reubke’s Sonatos atlikimų šioje erdvėje. (Vėlgi, tik apgailestauti tenka, kad visa tai “gyvai” girdėjo vos vienas kitas dabartinis vargonų specialybės studentas! - ir vėlyva pasirodymo valanda tenebūna čia joks pasiteisinimas... Čiurlionio konkurse jau bene 12 metų nebuvo tokios ryškios ir brandžios asmenybės.) Jei tęstume pašnekesį apie kitą I.Solomonidou programos dalį, reiktų įvardinti dar vieną jos sėkmę - M.Duruflé Preliudą ir fugą ALAIN tema, op. 7. Tikrai ne pati lengviausia užduotis - vokiškais veik neobarokinės tradicijos vargonais sukurti prancūzišką romantinį skambesį. Ioannos atlikime kūrinys suskambo laisvai, poetiškai ir, be abejo, techniškai. Savo temos laužytu sudėtingumu fuga neužklimpo, o vidurinėje dalyje uždarame manuale pridėta Mixtura reprizoje sušvito visu savo spindesiu. Kiek didesnių abejonių sukėlė įžanginis graikų atlikėjos pasirinkimas: barokinis Louis Marchand’o “Grand dialogue”. Čia neatitikimas tarp to, kas turi būti, ir to, ką girdėjome bažnyčioje, buvo - galimas dalykas - daug lemiantis. Vis tiktai, žinant visus barokinius kanonus ir atsižvelgiant į specifinę konkursinio vertinimo neišvengiamybę, apsispręsti prancūziškąjį Grand jeu  groti be liežuvėlinių registrų buvo itin rizikinga! Išvada - ar bloga registruotė, ar visiškai netinkamai pasirinktas kūrinys. Kitų atlikimo niuansų tiesiog netenka vertinti... Šiuo atžvilgiu absoliučiai konkursiniu būdu pasielgė M.Kaufmannas, savo atliekamo M.Duruflé Preliudo (iš Siuitos op. 5) kodoje ant užlaikyto daugiabalsio akordo “įstumdamas” pagal autorinę nuorodą reikalingą liežuvėlį. Estetiškai tas kvyktelėjimas ir staigus dinaminis šuolis gal ir nebuvo pati gražiausia koncerto vieta, tačiau viskas - pagal raidę. Visai elegantiškai vokietis išsisuko ir iš vidurinės Siuitos dalies, Sicilianos, registruotės pinklių: buvo gerai girdimos visos temos, nepasitaikė dinaminių duobių, logiškai susidėliojo pjesės dramaturginis karkasas. Tiesiog pašėlusiu tempu (tuo metu rodės - jau ribiniu) suskambo finalinė ciklo dalis, ugningoji Tokata. Internete peržvelgus vaizdo medžiagą, akį stebino ūmus kontrastas tarp visiškai racionalaus, net preciziškai kapoto grojimo būdo, matomo ekrane, ir įtikinančio meninio rezultato, girdėto bažnyčioje. Dvi tos pačios M.Duruflé Siuitos dalis, Sicilianą ir Tokatą, ištisiniu virtuoziškumo demonstravimu persmelktai koncertinei programai rinkosi ir M.Roždestvenskytė. Ne pati sėkmingiausia Sicilianos pradžia (kaip bebūtų keista, ta pati klaida pedaluose pasikartojo ir reprizoje!) nesutrukdė plastiškai aprėpti visą pjesę, nors kai kurių epizodų registrų sprendimai (greičiausiai sausai vykdant autorines nuorodas) nepadėjo klausytojui išskirti pagrindinių šiaip gan sudėtingo muzikinio audinio elementų. Kiek kitokia energetika, nei vokiečio grojime, buvo pripildyta ir Tokata. Reikėtų pastebėti, kad pirmajame pedalų temos pravedime jaunąją atlikėją kylanti tesitūra šiek tiek nešė į priekį ir tempo atžvilgiu. Pagrindinei melodijai grįžus jau su reprizos akordine faktūra, netikėtai sušlubavo pačios temos tarimas: į viršutinį garsą nukreipta šešioliktinė buvo linkusi virsti tai trioline, tai išvis - aštuntine nata. Vertinant bendresniu žvilgsniu, tokata buvo grojama tarsi vien “ant sparnų”, nejaučiant stabilaus ritminio pagrindo (stuburo) - klausytojas neteko galimybės kartas nuo karto “įsitvirtinti”, lyg būtų vedžiojamas pavojingomis kalnų atbrailomis be kablių. Klausantis konkursinių pasirodymų antrąją finalo dieną, vis neapleido pojūtis, kad kažkas nuo pat pradžių yra negerai su vargonais, su jų derėjimu. Nežinant niuansų sunku spręsti, tačiau visa tai nebuvo panašu į gerai prižiūrėtą instrumentą. Tokiu nederėjimu buvo nuspalvinti jau pirmieji M.Roždestvenskytės grojamo F.Liszto Preliudo ir fugos BACH tema sąskambiai. Ši kompozicija Monos atlikime išsiskyrė tikrai nekanonišku teksto perskaitymu, tikriau - įsiskaitymu, dėmesiu detalėms. Tarpusavyje oktaviniame epizode kiek išsiskyrusios rankos nesutrukdė sujungti kūrinį į stiprią ir, kas anaiptol ne visuomet girdima, vientisą visumą. Ant saugaus tempo siūlo buvo suvertas ir P.Ebeno “Motto ostinato” iš ciklo “Sekmadienio muzika”. Pasirinkus saikingą tempą, atlikėja suturėjo jame ir augančią emociją, ir tarp manualų besiblaškančią faktūrą. Gal tik sulig mikstūrų įvedimu akustiškai kiek apsivėlė dvi šešioliktinės pagrindinio pjesės motyvo natos. Tarsi nė neatsikvėpus, Mona perėjo prie paslaptingų paskutinės ciklo dalies, Finalo, sekstolių. Greta Liszto BACH ir Duruflé Tokatos - dar vienas itin laisvo virtuoziškumo reikalaujantis opusas, turintis tam tikrų kompozicinių duobių, kurias atlikėjui sunku adekvačiai užpildyti. Dera žinoti, kad net ir geriausio vargonų specialisto (o Ebenas neabejotinai tokiu buvo) duotais registruotės nurodymais aklai sekti nėra prasmės - įsivaizduojant konkretų būtiną skambesį, tenka kiekvienais naujais vargonais vis naujai jo ieškoti. Šiuo atžvilgiu kai kurios M.Roždestvenskytės atliekamo Finalo padalos akustiškai nepilnai pasiteisino (pvz., akustinė netvarka tyliausiame epizode, kur tremolo drebėjimas visiškai užgožė melodinį balsą). Dar viena konkuravusi kūrinių pora - tai M.Regerio II-oji Sonata d-moll, op. 60, kurią vienas paskui kitą sugrojo R.Mitkus ir S.Park. Užbėgdamas už akių sakyčiau, kad vertinti šiuodu atlikimus - tai tas pats, kaip lyginti dieną su naktimi. Iš vienos pusės - absoliuti tempo priklausomybė nuo grojamos faktūros pokyčių, dėl netikslaus užgavimo nekartu skambantys akordai, daugybė neaiškių ir nekvėpuojančių faktūrų, primuilinta registruotė (Mitkus), iš kitos - itin stiprus pianistinis potencialas, tarsi karoliais suvertas metrinis kiekvienos dalies pulsavimas, neperspaustos registruotės pagalba išgauta kone skaidri (Rėgeryje - !) faktūra (Park). Negana to, lietuvis nė nebandė naudotis tiek gausiai vokiečių romantiko natose nužymėtu šveleriu, taip netekdamas galimybės suteikti frazėms autoriaus geidautos raiškos. Tiesą sakant, jei ne prieš akis laikoma partitūra, Mitkaus pateiktoje garsų masėje būtų buvę sunku atpažinti grojamą kūrinį. Kiek geriau lietuviui atliekant skambėjo R.Schumanno Fuga Nr. 6 BACH tema. Nors bažnyčios akustikoje ne pernelyg aiškus buvo triolinis fugos kontrapunktas, visgi dinaminis auginimas buvo tikslingas ir adekvatus emociniam. Akivaizdu - minėtoji fuga ilgam įsitvirtino Rimvydo repertuare: ji atnešė atlikėjui sėkmę ir 2012- ųjų J.Naujalio, ir 2014-ųjų J.Žuko vargonininkų konkursuose. Šioje romantinės muzikos perspektyvoje derėtų dar trumpai aptarti ir M.Kaufmanno atliktą M.Regerio Choralinę fantaziją “Alle Menschen müssen sterben”, op. 52, Nr. 1. Atsižvelgiant į jo visiškai racionalų grojimo pradą, vokiečiui nebuvo paprasta meniškai turiningai ir bent kiek apčiuopiamai aiškiai perteikti sudėtingą vienos iš populiariųjų Regerio fantazijų muzikinį tekstą. Buvo sunkoka, ypač tylesnės, intymesnės registruotės epizoduose, gerai girdėti bene vienintelį atpažįstamą kūrinio komponentą - pačią choralo temą, pastarajai dažnai lyg sąmoningai besislepiant viename iš vidurinių faktūros sluoksnių. Beje - pasikartosiu - žiūrint vaizdo įrašą dar gerokai labiau glumino preciziškai, net robotiškai tikslūs šio vargonininko judesiai, neduodantys (dėka visai šalia vargonų pastatyto mikrofono ir dėl to iškraipomo tikrojo vargonų skambesio) jokio peno bendram kūrinio visumos suvokimui. Korėjietė S.Park greta romantinės sonatos pasirinko didesnės apimties ir gerokai kontrastingesnę programą, pradėdama ją J.S.Bacho Preliudu ir fuga G-dur, BWV 541, o vainikuodama M.Dupré “Variacijomis kalėdinės giesmės tema”, op. 20. Bacho ciklas pasitarnavo kaip elegantiška ir skaidri uvertiūra. Žvaliai ir su polėkiu nuskambėjus preliudui, fuga stojo kiek masyvesne registruote, kuri dėl greitoko tempo truputį netilpo į bažnyčios akustiką - atlikėja buvo priversta numetinėti žemuosius pedalinius garsus, kad jie savo aidu neslopintų kitų besitęsiančių linijų. Koncertinio pabaigos ciklo, Dupré variacijų, sprendimas pranoko visus lūkesčius: S.Park tiek sėkmingai rinkosi kiekvienos variacijos registruotes, tempus, grojimo intensyvumą, agogiką, kad visas ciklas suskambo kaip vientisas nuotaikų ir spalvų kaleidoskopas, kulminuojantis žėrinčioje finalo tokatoje! Pabaigai - dar keli žodžiai apie privalomą III-ojo turo elementą, M.K.Čiurlionio Fugą b-moll. Jos perskaitymas ir traktuotė - tai išties viena iš sunkiausių kiekvieno Čiurlionio konkurso vargonininkams tenkančių užduočių. Negana to, kad vos ne kiekvienas besidomintis muzikologas laikosi įsikibęs savojo teksto varianto, dažnas vargonininkas įsigudrina tą tekstą vartyti savaip, kai nebežinai, ar girdi redakciją, ar eilinę klaidą. Mažai pasitarnauja ir kone visuotinas šios fugos kaip ištisinio crescendo registravimas. Nori nenori, tuomet ji sutirštėja tiek, kad bendroje chromatizmų masėje besigirdi vien klasteriai. Tuomet retai kuriam bepavyksta (ne išimtis ir pastarasis trečiasis turas) išlaikyti fugos įtampą iki paskutinių taktų. Prie šio sezono sėkmingesnių ištisinio crescendo  variantų reikėtų priskirti emociškai turtingą I.Solomonidou fugos atlikimą, pakankamai kryptingi buvo M.Rzewuskio ir M.Roždestvenskytės bandymai. Ne visiškai aiškūs sprendiniai, registrų perjungimas temos viduryje, itin staigūs dinaminiai šuoliai, savo mikstūromis kiek agresyvus C-dur epizodas ir po užstrigusio aukščiausio vargonų tono tiesiog per prievartą sustumtas fugos epilogas - tai kiek mažiau nusisekęs S.Park koncertinės programos akcentas. Tarsi veltiniu velta b-moll fuga pasirodė R.Mitkaus atlikime. Čia buvo daug abejotino teksto ir jokiu “a la improvizacijos” pagrindu neįmanomos pagrįsti tempų kaitos. Kilo įtarimo, kad šios fugos lineariškumas - tai atlikėjui iš esmės neįkandamas dalykas: visa atrodė kaip vienas kitą chromatiškai keičiantys akordai, palydimi jų pavidalus dar išblukinančia, dovanokit už atvirumą, - protu nesuvokiama registruote. Išskirtinę vietą šioje “garsų pelkėje” užėmė neabejotinai jautriausia, dangiška C-dur spalva. Kaip savarankišką ir visiškai teisėtą kitokį šios kompozicijos perskaitymą tenka nurodyti M.Kaufmanno Fugos b-moll traktuotę. Įsijausdamas į jos romantinę dvasią, vokietis gebėjo įkūnyti kai kurių epizodų dinaminę pulsaciją švelerio pagalba, nebuvo suvaržytas lėto tempo statikos. Dvejonę paliko vien tik bereikalinga ir nepagrįsta paskutiniojo takto dinaminė krytis, tačiau bendras įspūdis - kaip reta šviežias ir kūrybiškas, vertas tarptautinio Čiurlionio konkurso finalo. 2015 m. rugsėjo 22 d., 22.00 val.

Konkurso rezultatai

I premija - Mona Roždestvenskytė (Lietuva) II premija - Mateusz Rzewuski (Lenkija) III premija - Soyon Park (Pietų Korėja) Diplomai: Markus Kaufmann (Vokietija), Ioanna Solomonidou (Graikija), Rimvydas Mitkus (Lietuva) Specialusis prizas už geriausią M.K.Čiurlionio kūrinių atlikimą - Rimvydas Mitkus (Lietuva) Publikos simpatijų prizas - Rimvydas Mitkus (Lietuva)