© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Nora Grikštaitė, 2003
Muzika Lietuvos katalikų bažnyčioje XX-
XXI a. sandūroje
Muzikos instrumentai ir jų vieta bažnyčioje
Tradiciškai esame pripratę prie vargonų skambesio
bažnyčioje. Tačiau taip buvo ne visą laiką - pirmosios
bendruomenės ilgą laiką liturgiją šventė be šio
instrumento. Taip pat ne visuomet vargonai buvo
statomi bažnyčios gale, balkone - tik tuomet, kai chore
pradėjo dalyvauti moterys, kurioms buvo negalima
įžengti į presbiteriją (altoriaus teritoriją).
Tačiau II Vatikano Susirinkimas pakeitė moters
vaidmenį Bažnyčioje, priminė, jog choras taip pat yra
tikinčiųjų bendruomenės dalis. Todėl chorui turi būti
skirta vieta, kur jis būtų gerai matomas, galėtų lengviau
vadovauti bendruomenės giedojimui bei visapusiškai
(kad galėtų priimti komuniją) dalyvauti Mišiose.
Tokia vieta yra bendruomenės priešakyje, šalia
altoriaus. Tačiau nedaugelyje bažnyčių šioje vietoje yra
vargonai, o, vargonininkui grojant iš bažnyčios galo,
tampa gana sudėtinga vadovauti chorui.
Įvairios bendruomenės savaip sprendžia vargonų ir
choro vietos klausimą. Statant naujas bažnyčias
vargonų vieta numatoma, kaip ir turėtų būti,
bendruomenės priešakyje. Nemaža dalis bendruomenių
dar laikosi senos tradicijos, nekeisdamos instrumentų
bei choro vietos. Tačiau II Vatikano Susirinkimas sako,
jog bažnyčioje gali skambėti ne tik vargonai, bet ir kiti
instrumentai. Taigi kai kurios bendruomenės įsigyja
kitokių instrumentų, dažnai paprastesnių, tokių kaip
elektroninis sintezatorius ar pan. Jaunimas mėgsta
giesmėms pritarti gitara, fleita, smuiku, kitur nevengia
ir būgnelio. Viskas priklauso nuo bendruomenės, kuri
gali pasirinkti, kokiais instrumentais ji nori šlovinti
Dievą. Šlovinimo psalmėje giedame “Šlovinkite jį ragų
gaudesiu, šlovinkite jį arfa ir lyra! Šlovinkite jį būgnelio
žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!”
(2, Ps.150, 3-4, p. 682). Taigi Bažnyčia nedraudžia
naudoti jokių instrumentų, jei tik jų panaudojimas
atitinka vietos šventumą ir religinius tikslus. Tačiau
atsitinka ir taip, kad įsigijus naujų (elektroninių)
instrumentų bažnyčia nebenaudoja turimų vargonų. O
laikui bėgant, apleisti ir neprižiūrimi jie tampa
nebenaudotini. Kai kur pasirūpinti vargonais yra
sudėtinga ir dėl esamos sunkios finansinės bažnyčios
padėties ar dėl kompetentingų muzikų, galinčių
tinkamai prižiūrėti instrumentus, trūkumo. Didelė dalis
Lietuvos vargonų paveldo šiuo metu yra apgailėtinos
būklės. Bandant atgaivinti bendruomeniškumo dvasią
buvo užmiršta, jog Bažnyčia skatina taip pat rūpintis
vargonais, “ypač praeities epochų instrumentais, kurie
nuolat išlieka vertingi. Labai svarbu, kad visose
bažnyčiose, ypač įžymiose, netrūktų kompetentingų
muzikantų ir kokybiškų muzikos instrumentų” (18, 7
str.).
Lietuvių bažnytinė muzika
Šiandien didžioji lietuviškos bažnytinės muzikos
repertuaro dalis lieka nepakitusi nuo praėjusio
šimtmečio. Tai Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko,
Juozo Gruodžio, Juozo Gaubo, Jono Dambrausko,
Stasio Šimkaus, Konrado Kavecko, kun. Benedikto
Andruškos, Prano Sližio, Pranciškaus Beinario,
Gedimino Šukio ir kt. giesmės chorams. Didelė dalis yra
sukurta išeivijos kompozitorių - Juozo Strolios, Juliaus
Gaidelio, Alfonso Mikulskio, Vlado Jakubėno, Broniaus
Budriūno, Fausto Strolios ir kitų. Tačiau bažnytinės
liturginės giesmės žanras šiandienos kompozitorių yra
primirštas. Arba dabartiniai, gerokai apriboti,
bažnytinės giesmės reikalavimai šiuolaikiniams
kompozitoriams yra tarsi ankšti rėmai, kuriuose netelpa
kūrybinė išraiška. Praėjusio šimtmečio devintajame
dešimtmetyje prasidėjęs Lietuvos Atgimimas įsiūbavo ir
naują religinės muzikos bangą, kuri buvo gana
stichiška, daugiau išoriškai inspiruota nei kilusi iš
Bažnyčios tradicijos. Ji sukėlė ir vėlesnį Bažnyčios
nepasitikėjimą muzikais. Tuomet kurti V.Bartulio,
F.Bajoro, J.Tamulionio Mišių ciklai aiškiai neatitiko
šiuolaikinių bažnytinės muzikos reikalavimų. Tuo tarpu
K.Vasiliauskaitės “Missa brevis” (1992 m.) bei Mišios
vaikams (1995 m.), sukurtos “tradicinei” bažnyčiai, savo
šviesiu, optimistiniu lyrizmu bei dermių darnumu
harmoningai įsilieja į liturgijos šventimą. Taip pat
liturgijai yra priimtini ir gausūs A.Remesos Mišių ciklai.
Jais kompozitorius bando atsakyti į Bažnyčios
reikalavimus, įvilkdamas liturginius tekstus į
monodines bei klasikinio stiliaus polifonines melodijas.
Žingsnis į priekį buvo žengtas 1994 m., surengus
Religinės muzikos chorams konkursą, skirtą J.Naujalio
125-osioms gimimo metinėms. Konkursą surengė
Vilniaus arkikatedra, Lietuvos liaudies kultūros centras,
Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedra
ir Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyrius.
Daugiausia dėmesio buvo skirta bažnytinės giesmės
žanrui. Konkurso reikalavimu kūriniai turėjo būti skirti
vidutinio pajėgumo mišriems ir lygių balsų chorams,
tinkami giedoti pamaldų metu. Nugalėtojais tapo
L.Abarius (I premija), K.Vasiliauskaitė (II pr.), A.Klova,
J.Juozapaitis, L.Pranulis (III pr.), V.Juozapaitis,
P.Sližys (IV pr.). 1996 m. įvyko antrasis J.Naujalio
religinės muzikos konkursas.
Ko gero, labiausiai giesmės žanrą papildė
K.Vasiliauskaitė. Jos kūrybos savitumas bei grožis ypač
išsiskleidžia šiame žanre. Mažoriniais trigarsiais
pagrįsta harmonija skleidžia savotišką šilumą bei
darnumą. Paprastos melodijos bei gerai pritaikytas jų
aukštis leidžia greitai įsitraukti ir nepatyrusiems
giesmininkams, tinka giedoti pamaldų metu.
K.Vasiliauskaitės kūryba labai praplėtė bažnytinių, ypač
vaikų chorų giesmių repertuarą. Šalia jau minėtų
kompozitorių religinės muzikos kompozicijas - tiek
Mišių ciklus, tiek giesmes kuria ir J.Kalcas, V.Miškinis,
L.Abaris, J.Gaižauskas, S.Jonkus, kiti muzikai.
Tačiau, žvelgiant į pastarųjų metų kūrybą, matosi, kad
kūrėjai dar nėra iki galo įvaldę bažnytinių žanrų kūrimo
meno. Čia išryškėja keletas problemų. Viena, tai
vargonų specifikos nežinojimas, dėl ko daugelis
akompanimentų yra aiškiai nevargoninės faktūros. Kita
problema būtų bažnytinės muzikos tradicijų
nejautimas. Bažnytinės giesmės tradicijų tęstinumo
bando laikytis L.Abarius, V.Juozapaitis, A.Klova,
K.Vasiliauskaitė, A.Remesa, tačiau šio tęstinumo
nejuntama jaunosios kartos kompozitorių kūryboje.
Trečia problema - tai, jog dar nėra iki galo suprasta
bažnytinės muzikos vieta bei funkcijos liturginių apeigų
metu. Viena vertus, tai liturginio teksto ir muzikos
suderinamumo klausimas. Kompozitoriai ne visuomet
įvertina ypatingą liturginio teksto svarbą liturginės
muzikos žanruose. Jie vis dar nenoriai giesmių tekstus
renkasi iš Šventojo Rašto bei liturginių šaltinių, kaip
siūloma Bažnyčios dokumentuose, o verčiau kuria
muziką poetiniams tekstams. Pastaruoju metu ši
problema tampa ne tokia aktuali, kaip dar neseniai
buvo. Liturginės muzikos sritis kompozitoriams tampa
aiškesnė. Tačiau vis dar lieka aktuali prieinamumo
bažnytiniams chorams problema. Nėra iki galo
įvertinamas bažnytinių chorų pajėgumas. Be to,
giesmės kuriamos pamirštant ir tai, jog, chorui vedant,
jas turėtų giedoti visa bažnyčios bendruomenė.
Taigi, kol lietuvių kompozitoriai tobulina bažnytinės
giesmės žanrą ir bando atsiliepti į Bažnyčios
reikalavimus, susidariusią bažnytinės muzikos tuštumą
pildo “naujosios religinės giesmės”, kurios, deja, ne
visada pasižymi menine verte, tačiau yra lengvai
prieinamos ne tik chorams, bet ir norintiems kartu
giedoti parapijiečiams.
Bažnytinės muzikos mokymas
II Vatikano Susirinkimas, apribojęs bažnytinę liturginę
muziką, visai neapribojo, o netgi paskatino bažnytinės
muzikos mokymą. Liturginėje konstitucijoje Bažnyčia
rekomenduoja įsteigti aukštųjų bažnytinės muzikos
mokymo įstaigų; rūpestingai ruošti bažnytinės muzikos
mokytojus, kurie galėtų ugdyti ne tik bažnyčios
muzikus, bet ir kunigų seminarijų studentus, vienuolius
bei įvairių katalikiškų įstaigų auklėtinius. Taip pat
skatina ugdyti bažnytinius chorus, ypač prie katedrų bei
didesnių bažnyčių, ir tikinčiųjų bendruomenę, kad ji
sugebėtų aktyviai dalyvauti ir atlikti jai tenkančią dalį
liturgijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog šalia muzikinio
ugdymo - tiek muzikams, tiek giedotojams, o ypač
vaikams turi būti suteikiamas ir geras liturginis
išsilavinimas (pagal 16, 114-115 str.).
Šiandien Lietuvoje dar nėra daug mokyklų, ugdančių
bažnyčios muzikus. Be tų (ir iš tų), kuriose dėstoma
vargonų disciplina, į Bažnyčios rekomendacijas bei
poreikius labiau atsiliepia Rokiškio kolegija, Kauno
sakralinės muzikos mokykla, Vilniaus šv. Pranciškaus ir
šv. Bernardino giedojimo mokykla, Jėzuitų gimnazijos,
kitos katalikiškos mokyklos, kuriose šalia muzikinio
ugdymo vyksta ir realus religinis, liturginis auklėjimas.
Taip pat Lietuvoje jau yra daug mokymo įstaigų - tiek
aukštųjų, tiek pagrindinių muzikos mokyklų, kur
galima išmokti vargonuoti.
Šiek tiek religinio, liturginio mokymo bei ruošimo
darbui bažnyčiose gauna Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos bažnyčios vargonininko specialybės
studentai. Tačiau iš savo darbo bažnyčioje patirties
galiu pasakyti, kad tas paruošimas nėra pakankamas
kokybiškam ir sąmoningam darbui. Neretai LMTA
baigusiam ar čia besimokančiam vargonininkui gana
sunku susirasti darbą bažnyčioje. Manau, kad šiuo metu
tarp dvasininkų jau yra susiformavęs stereotipas
(daugeliu atvejų tokia yra ir tiesa), jog profesionalus
vargonininkas labai gerai groja vargonais ir gali
koncertuoti, tačiau neišmano liturgijos ir negali joje
tinkamai atlikti savo vaidmens. Taip pat ir
profesionalas, patekęs į bažnyčią, neretai jaučiasi
negalintis pritaikyti to, ką išmoko studijuodamas, ir
neturintis pakankamai žinių bei patirties, kuri padėtų
jam visiškai ir sąmoningai atlikti savo misiją. Džiugu,
kad šalia muzikologinių, istorinių, filosofinių disciplinų,
teoriškai užkabinančių religinius klausimus, jau porą
metų yra dėstomas krikščioniškojo dvasingumo
šiuolaikiniame pasaulyje kursas, kurį rengia A.Saulaitis
SJ ir A.Karaliūtė SJE. Šis kursas leidžia ne tik teoriškai
pasvarstyti aktualiais religiniais klausimais, bet ir
sąmoningai ieškoti atsakymų į juos, remiantis savo
asmenine patirtimi, klausantis kitų. Pats kurso dėstymo
metodas labiau primena šiltą bendruomenišką
dalijimąsi, nei sausą teorinį mokymą. Studentų
pageidavimu kuriamas šio kurso tęsinys - “Vatikano II
Susirinkimo Bažnyčia postmoderniame pasaulyje”.
Tikiu, kad ateityje, atsiradus galimybėms, bažnyčios
vargonininko specialybė bus labiau taikoma prie realių
Bažnyčios reikalavimų ir poreikių šiam darbui. Galėtų
būti skiriama daugiau dėmesio bažnytiniam giedojimui
bei vadovavimui jam; nuosekliam improvizacijos
kursui; suprantamam ir nuosekliam liturgijos bei
bažnytinių laikotarpių aiškinimui; nuolatiniam
praktiniam grojimui liturgijos metu bei dalyvavimui
joje; supažindinimui su realiu, šiandien naudojamu
muzikiniu liturginiu repertuaru. Taip pat ypač svarbu
užmegzti dialogą ir bendradarbiauti su Bažnyčios
atstovais bei institucijomis, pralaužti ledus ir bandyti
suprasti vieniems kitus, įsiklausyti bei ieškoti abiem
pusėms priimtinų sprendimų.
Koncertai bažnyčiose
Šiandien daugelyje Lietuvos bažnyčių galime išgirsti
rečiau ar dažniau šalia liturginių apeigų ar atskirai nuo
jų skambančius religinės muzikos koncertus. Kai kur jie
skamba kiekvieną savaitę, kitur bent didžiųjų
bažnytinių švenčių proga stengiamasi suteikti galimybę
parapijiečiams pasidžiaugti, atsigaivinti šia muzika.
Tokia praktika yra gana nauja ir susijusi su II Vatikano
Susirinkimo nuostatomis, kurios labai apriboja
liturgijos metu naudotiną repertuarą. Taigi nemaža
dalis bažnytinės muzikos, iki II Vatikano Susirinkimo
galėjusios skambėti ir liturgijos metu, šiandien
atliekama per koncertus. Be abejonės, bažnytinė erdvė
yra labai tinkama religinei muzikai atlikti. Tačiau esant
labai gausiam ir įvairiam religinės muzikos repertuarui
gali iškilti klausimas, kiek ir kokios muzikos galėtų būti
atliekama bažnyčioje, nepamirštant, kad šventovės
pagrindinis tikslas nėra koncertinė veikla.
Į pagalbą dvasininkams 1987 m. lapkričio 5 d.
Dieviškojo kulto kongregacija Romoje išleido
dokumentą “Koncertai bažnyčiose”. Dokumentas
skirtas padėti atskiriems vyskupams priimti teisėtus
pastoracinius sprendimus, susijusius su koncertais
bažnyčiose, atsižvelgiant į socialines ir kultūrines
aplinkos sąlygas. Dokumente išdėstytos temos: 1)
Muzika bažnyčiose neliturginių apeigų metu; 2)
Apmąstymo elementai apie bažnyčių esmę ir paskirtį,
sakralinės muzikos svarbą bei vargonus; 3) Praktiniai
nurodymai.
Pirmosios dalies pradžioje pažymima gyvai atliekamos
muzikos svarba. Pastebėta, kad įvairūs muzikos įrašai
ar transliacijos nepakeičia gyvai skambančios muzikos,
net atvirkščiai - didina norą išgirsti gyvą koncertinę
muziką. Tai skatina rengti daugiau koncertų, kurių
nemaža dalis vyksta bažnyčiose. Taip pat vardijamos
priežastys, lemiančios bažnytinės erdvės panaudojimą
koncertams - tai akustiniai reikalavimai, estetinė bei
religinei muzikai artima aplinka, be to, bažnyčiose
dažniausiai yra vargonai. Toliau paaiškinama, kad
Bažnyčioje susiklosčius naujai situacijai, chorai dažnai
nebegali atlikti įprastinio sakralinės muzikos
repertuaro. Todėl imtasi iniciatyvos, kad ši muzika
skambėtų bažnyčiose kaip koncertas. Iš čia atsiranda ir
“dvasinių koncertų” iniciatyva. Į juos gali būti
įtraukiami skaitiniai, maldos, tylos momentai. Dėl to šie
koncertai gali būti prilyginti “maldingai praktikai”. Taip
pat pastebėta, kad “jei visuotinis bažnyčių atvėrimas bet
kokio pobūdžio koncertams sukelia kai kurių tikinčiųjų
protesto ir nepasitenkinimo bangą, tai visiškas
atsisakymas leisti rengti koncertus galėtų būti blogai
suprastas ir priimtas koncertų organizatorių, muzikų ir
dainininkų” (18, 3 str.). Todėl atkreipiamas dėmesys į
bažnyčių paskirtį ir jų tikslą.
Dokumente sakoma, kad pagal tradiciją, kurią išreiškia
bažnyčios ir altoriaus pašventinimo apeigos, bažnyčia
yra vieta, skirta susirinkti Dievo tautai. Taip pat tai yra
vieta, nuo pašventinimo momento “išskirta” Dievo
kultui. Čia krikščionių bendruomenė renkasi klausytis
Dievo žodžio, kartu melstis, švęsti Eucharistiją, čia
sudabartinama Dievo ir žmogaus bendrystė. Žmonės,
šiandien gyvenantys judrioje ir triukšmingoje
visuomenėje, atėję į bažnyčią gali pabūti tyloje ir
maldoje rasti dvasios atgaivą bei ramybę, tačiau tik tuo
atveju, jei bažnyčios išlaiko savo autentiškumą. O
naudojant bažnyčias kitokiems tikslams, iškyla pavojus
prarasti jų, kaip “krikščioniško slėpinio ženklo ypatybę”
(18, 5 str.). Bažnyčia išlieka šventa vieta net ir tuomet,
jei joje nevyksta religinės apeigos. Todėl "bažnyčių
negalima laikyti paprastomis “viešomis” vietomis,
atviromis bet kokio pobūdžio sambūriams" (18, 5 str.).
Apie bažnyčių panaudojimą Kanonų teisės kodekse
sakoma: “Šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja
kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei
platinimui, ir draudžiama visa, kas yra svetima vietos
šventumui. Vietos ordinaras gali atskiru leidimu leisti
panaudoti ją kitiems tikslams, jei jie neprieštarauja
vietos šventumui” (18, 8 str.).
Taip pat dokumente sakoma, kad Bažnyčia labai vertina
sakralinę muziką - tiek vokalinę, tiek instrumentinę, bei
ragina šį turtą saugoti ir puoselėti. Čia turima omenyje
muzika, “sukurta Dievo kulto reikalams ir pasižyminti
šventumu bei formų darnumu” (17, 4 str.). Toliau
paaiškinama, kad įvairūs pakeitimai bei apribojimai
bažnyčioje palietė ne tik muziką, bet ir kitas sritis. Ir tai
nereiškia nepagarbos praeičiai, kai “aktyvus tikinčiųjų
dalyvavimas nebuvo nurodomas kaip autentiškos
krikščioniškosios dvasios šaltinis” (18, 6 str.). Tačiau šie
apribojimai gali būti atsverti, liturgijai nepritaikomą
repertuarą atliekant kaip sakralinės muzikos koncertus.
Apie vargonus sakoma, jog jie gali lydėti tiek tikinčiųjų
bendruomenės, tiek choro giedamas giesmes, be to, yra
labai tinkami parengiant ir užbaigiant liturgines
apeigas. Tačiau jie neturėtų užgožti kunigo atliekamų
maldų. Ir labai svarbu, kad bažnyčiose netrūktų
kompetentingų muzikantų ir kokybiškų muzikos
instrumentų, be to, reikia ypač rūpintis praeities
epochų vargonais.
Toliau dokumente dvasininkams pateikiami praktiniai
nurodymai bei rekomendacijos dėl koncertų bažnyčiose
rengimo. Remiantis principu, jog bažnyčios
panaudojimas neturi prieštarauti vietos šventumui,
nustatomi kriterijai, pagal kuriuos bažnyčia atveria
duris sakralinės muzikos koncertams ir privalo likti
uždara kitoms muzikos rūšims. Reiktų atsižvelgti į
pirminę muzikos kūrinio paskirtį bei jo turinį, nes
pavyzdžiui, gražiausia simfoninė muzika savaime nėra
religinė. Apie atliktiną bažnyčiose muziką dokumente
sakoma, jog tai turėtų būti "muzika, kuri buvo sukurta
liturgijai, tačiau <...> negali būti atlikta per liturgines
apeigas, ir religinė muzika, tokia, kuri semiasi įkvėpimo
iš Šv. Rašto ar liturgijos, arba kreipiasi į Dievą, į
Mergelę Mariją, į šventuosius ar į Bažnyčią" (18, 9 str.).
Neleistina bažnyčioje atlikti muziką, “kuri nėra kilusi iš
religinio įkvėpimo ir buvo sukurta atlikti konkrečioje
pasaulietinėje aplinkoje, - tiek klasikinė ar šiuolaikinė,
aukšto lygio ar populiari” (18, 8 str.). Sakralinę muziką
rekomenduojama naudoti ypač šiais atvejais: rengiantis
pagrindinėms liturginėms šventėms; pabrėžiant
ypatingą įvairių liturginių laikotarpių pobūdį;
bažnyčiose kuriant grožio bei meditacinę aplinką, kuri
padėtų priimti dvasines vertybes, giliau suprasti sakralų
bažnyčios pobūdį net ir nuo jos nutolusiems; taip pat
išlaikant gyvą bažnytinės muzikos lobyną.
Vietos ordinaras su diecezinės Liturginės ir sakralinės
muzikos komisijos pagalba gali suteikti leidimą atlikti
sakralinės muzikos koncertą bažnyčioje. Taip pat
ordinaras, jei matys būtinumą, pagal Kanonų teisės
kodekso 1222 kan. dieviškam kultui jau nebenaudojamą
bažnyčią gali paskirti sakralinės muzikos koncertams
rengti su sąlyga, kad tai neprieštaraus vietos šventumui.
Savo ruožtu koncertų organizatoriai turi laikytis
nustatytų reikalavimų ir įsipareigojimų: jie privalo
tinkamu laiku pateikti raštišką prašymą vietos
ordinarui, nurodydami koncerto datą bei tikslią
programą; gavus leidimą, jis galioja tik konkrečiam
koncertui, o ne keletui renginių; įėjimas į bažnyčią turi
būti laisvas ir nemokamas; koncertas turi būti
pristatytas ir palydimas komentarų, kurie padėtų geriau
suprasti koncertą ir jame dalyvauti; atlikėjų apranga ir
elgesys turi atitikti bažnyčios sakralumą; pagerbiant
altorių atlikėjai nekoncertuoja jo erdvėje -
presbiterijoje; Švč. Sakramentą koncerto metu derėtų
laikyti gretimoje koplyčioje ar kitoje saugioje patalpoje;
organizatoriai turi raštiškai įsipareigoti dėl išlaidų
padengimo, patalpų sutvarkymo, galimos žalos
atlyginimo.
Dokumento pabaigoje pažymima, kad tokios nuostatos
“neturi būti laikomos dėmesio muzikos menui stoka.
Sakralinės muzikos lobis lieka liudijimas, kaip
krikščioniškasis tikėjimas gali ugdyti žmogiškąją
kultūrą” (18, 11 str.). Ir muzikai turėtų jaustis padrąsinti
tęsti bei išlaikyti gyvą šią tradiciją, kaip sakoma II
Vatikano Susirinkimo kreipimesi į menininkus:
“Neatsisakykite dovanoti savo talentą dieviškosios
tiesos tarnybai. Mūsų gyvenamas pasaulis reikalingas
grožio, kad nepultų į neviltį. Grožis, kaip ir tiesa,
žmonių širdyse uždega džiaugsmą. Tai vyksta jūsų
rankų dėka” (18, 11 str.).
Remdamasi šiuo dokumentu 2001 m. vasario 14 d.
Lietuvos Vyskupų Konferencija išleido analogišką
dokumentą - “Koncertai ir kiti renginiai bažnyčiose bei
koplyčiose šalia liturginių apeigų”, skirtą bažnyčių
klebonams, rektoriams, prefektams padėti apsaugoti
bažnyčias nuo jų šventumo pažeidimų. Dokumentas
atspindi anksčiau minėto dokumento esmę. Tik čia
labiau sutelkiamas dėmesys primenant bažnyčių
paskirtį bei jų panaudojimo kriterijus. O prie praktinių
nurodymų kunigams dar atkreipiamas dėmesys į
pasaulietinio pobūdžio kalbas bei sambūrius,
vykstančius bažnyčiose atskirų valstybinių bei kitų
švenčių progomis, bei į vaidinimus ar spektaklius,
panaudojant ir šokio elementų, kas nedera su bažnyčios
aplinka ir turėtų būti perkelta už jos ribų. Skaitant šį
dokumentą, turbūt nereikėtų per daug koncentruotis į
draudžiamąjį atspalvį, kuris galėtų sudaryti klaidingą
įspūdį, remiantis vien tik juo. Išstudijavus abu minėtus
dokumentus atsiskleidžia platesnis vaizdas, aiškiai
jaučiamas Bažnyčios padrąsinimas ir kvietimas
muzikams prisidėti prie tarnystės ir Dievo skelbimo bei
liudijimo per sakralią muziką.