© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Balys Vaitkus, 2007
V-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio
konkurso dienoraštis
I turas. Pirmoji diena
Pirmoji perklausos dalis pirmadienį suneramino. Vienas
paskui kitą sekė “nesusitupėję”, neužtikrinti užsienio
atlikėjai, iš kurių vertėtų išskirti nebent latvę L.Vilmane.
Viena, kad ji grojo lėčiausiai iš visų, užtat vos ne idealiai
tvarkingai. Bet ypatingai krito į akį jos puikiai
sutvarkytos gaidos ir buvo girdėti nepriekaištingai atlikti
“namų darbai” - iš anksto pasiruoštos registruotės.
Egzotiškasis korėjietis W.K.Choi - priešingai - buvo itin
pasitikintis savimi ir temperamentingas. Tačiau
stilistiniai jo atlikimo margumynai vertė stebėtis ir, be
abejo, turės lemiamos reikšmės tolimesniam jo
pasirodymui šiame konkurse...
Lietuvaičių sėkmė pirmąjį konkurso vakarą - gana
permaininga. Visiškai netoli idealaus sau atlikimo buvo
Jurgita Kazakevičiūtė. Buvo ryšku, gyva, aktyvu.
Nedidelis slydimas Bacho Trio, manykim, ypatingai
neigiamos įtakos neturėtų turėti - galų gale, Jurga
išsisuko labai profesionaliai. Ypatingai stipriai Liszte
dirbo asistenčių tandemas J.Barkauskaitė - V.Survilaitė:
Jurgitai faktiškai nediriguojant, jos dirbo kaip
šveicariškas laikrodis!
Agnės Petruškevičiūtės grojimas, deja, nebuvo tiek
sėkmingas. Jos potencija, polėkis - kaip ant delno, tačiau
pernelyg daug broko... Pradedant nuo elementaraus
nuslydusio piršto Bruhnso akorde ir baigiant ištisais
pasažais B-A-C-H. Azartas grojime buvo akivaizdus, bet
techninė pusė kentėjo gan stipriai. Trio, greičiausiai,
buvo bereikalingai sukopuliuoti pedalai: efektas - tarsi
solo balsai būtų sopranas ir bosas. Reikšmė aiški: taip
geriau pačiai girdėti grojant, bet akustiškai - ne pats
geriausias rezultatas.
Šnekant apie užsieniečius, patys ryškiausi buvo susibūrę
vakarinėje perklausoje. Rusės J.Ikonnikovos grojimas
atspindėjo nemenką koncertinę patirtį ir gerą techninę
bazę. Tiesa, jos Bruhnsas suregistruotas gan
“avantiūristiškai” - “o man taip gražu” principu; jame
trūko lygaus pulso, stabilumo. Kita vertus, Trio (676)
buvo grojamas itin “mechanizuotais” pedalais, o Liszte
pasitaikė klaidelių.
Ne prasčiau atrodė ir korėjietė K.Y.Lee. Stipri
pianistiškai, užtikrinta, aiškiai - europietiškos mokyklos
auklėtinė. Galbūt, Trio (676) vidinė ramybė buvo kiek
migdanti, niveliuota... Tačiau Liszto sunkiosios vietos
išspręstos gana nestandartiškai agogiškai prisitaikant.
Kiek nuvylė latvė U.Cintina, žėrėjusi aktyvumu per
L.Lohmanno meistriškumo kursus rugpjūtį Vilniuje. Be
abejo, girdėti, kad jos galva kupina žinių “kaip turi būti”,
bet šiuokart tvirtumo - kaip nebuvę. Liszte nemažai
techninių problemų - išvis, atrodo, kad tai ne jos
muzika.
Ne iš geriausios pusės nustebino dabartinis H.Metzgerio
auklėtinis ukrainietis J.Vereščiagin, net nebandęs
prisitaikyti prie sausos Filharmonijos salės akustikos.
Pirmąją Bruhnso fugą ištisai valdė manieringai
atliekamas kontrapunktas, o sudėtinga antrosios ritmika
“nuėjo šuniui ant uodegos”...
2007 m. rugsėjo 18 d. 12 val.
I turas. Antroji diena
Suvesti pirmojo turo rezultatai. Viskas užtruko daugiau
nei trigubai ilgiau, negu buvo skelbta iškart po
perklausos. Ką žiuri “dalinosi”, deja, dauguma taip ir
nesužinosim...
Bet pradžioje - apie antrosios dienos narsuolius. Burtai
vėl taip krito, kad lietuvės merginos buvo atskirtos viena
nuo kitos - tarp visų trijų, D.Savickaitės, I.Gerikaitės ir
N.Polukord, įsiterpė po vieną užsienio svečią. Patogu,
norint lyginti, bet gal ir ne itin dėkinga grojant. Ypač kai
tie užsieniečiai tokie kontrastingi.
Dienos grojimą pradėjo olandas G.Boelen. Jo atlikime
gerai derėjo stilistiškai orientuotos registruotės,
racionali grojimo technika (ypatingai - pedaluose),
užtikrintas instrumento ypatybių panaudojimas.
Taupiomis savo registruotėmis jis tarsi išreiškė tam
tikrą bjaurėjimąsi itin aštriomis neobarokinėmis
A.Schuke’s mixturomis. Greičiausiai, tik jo vieno Lisztas
ir buvo pilnas tikrų romantinių spalvų.
Ne mažiau santūrus pasirodė ir belgas J.L.Thellin, kurio
muzikavimas kvepėjo griežtu akademiškumu.
Protarpiais net pasirodė, kad muzika paliauja tekėti,
dingsta ritminė spyruoklė, kaip antai - tampriojoje
Bruhnso fugoje. Jo atliekamas Choralinis trio (676)
buvo bene lėčiausias visame pirmajame ture, o Liszto
pabaigos registruotei, matyt, pritrūko laiko: nuo
oktavinio epizodo iki pat pabaigos vyravo Pleno.
Grįžtant prie merginų, už kurias labiausiai “sirgome”,
verta paminėti, kad visos sugrojo tikrai pagal savo
galimybes - praradimų jei ir pasitaikė, tai tik labai
nežymūs. D.Savickaitės programa suskambo vientisai,
stabiliai ir brandžiai. Sustatytos “klasikinės”
registruotės, puikiai derančios su pačios Dovilės grojimo
maniera, stiliaus pajautimu. Tiesa, kiek įkyrokas
pasirodė besikartojantis vienodas trijų smūgių trelis
Bacho Trio, o ir Liszte žemė iš po suolo išslydo būtent po
kojinio trelio...
Savo grojimu maloniai nustebino Indrė Gerikaitė.
Pavydėtinas jos susikaupimas labai pasitarnavo ramiam
Trio vedimui - šis buvo grakštus ir vientisas. Deja,
techniškajame Liszto B-A-C-H jautėsi nelabai tvirtos
Indrės rankos ir trelyje spazmuojančios kojos, gamutėse
pritrūko bėglumo. Indrės pasirodymas galėtų jai pačiai
tapti atspirties tašku ateities darbams.
Iki pertraukos dar spėjo pasirodyti ukrainietis T.Baginec
ir vilnietė N.Polukord. Iš pirmo žvilgsnio galėjo
pasirodyti, kad svečio temperamentas uraganu nušluos
visus esančius aplinkui! Kartu jis nebijojo pakankamai
laisvai elgtis laike - Bruhnse buvo netgi prieita riba, kai
cezūra primindavo laukimą. Po gerai išklausyto Trio
sekė tikras listiškas virtuozinis B-A-C-H, kuriame
Baginec pademonstravo savo neribotas technines
galimybes.
Jau pats faktas, kad ketvirtus metus vargonuojanti
N.Polukord pasiruošė Čiurlionio konkursui, vertas
straipsnio! Iš tiesų, mergina pasižymi iš prigimties
puikia koordinacija, gerai girdi sudėtingas vargonines
faktūras. Tačiau bendrą įspūdį kiek niokojo gamutėse į
klasterius limpantys pirštai (tiek Bruhnse, tiek ir Liszte),
savotiškas trelio “numuilinimas” Choraliniame trio. O
didžiausių abejonių sukėlė asistentės Ž.Survilaitės
uždaromas šveleris... (visgi - tarptautinis konkursas!..)
Paskutinis trejetas nebuvo itin žavus, nepaisant to, jog
australas G.Cheung grojo Lietuvoje pirmąkart girdimą
ankstyvąją Liszto redakciją, o O.Kulikova iš Estijos
stengėsi išpuošti muziką papildomais pagražinimais.
Nebeatgaivino ir lenkės P.Swigon programa: ji buvo
atliekama tarsi sunkiai ir intensyviai dirbant, po ko -
nori nenori - teko ilsėtis, nors keli puslapiai gerokai per
lėtos Liszto fugos nebuvo pati tinkamiausia tam vieta...
Desertui - neatsargus žiuri pirmininko “perliukas”:
“Nenuliūskite tie, kurie nepatekote į antrąjį turą! Juk jau
po kokių dešimties metų jūs patys būsite kviečiami į
tarptautinių konkursų žiuri...”
2007 m. rugsėjo 19 d. 10 val.
II turas. Pirmoji diena
M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso antrasis turas
žavus tuo, kad jame labai daug išties nuostabios
muzikos. Tad jeigu atlikėjams pavyksta atskleisti visus
savo sumanymus, klausytojų palankumas - garantuotas.
Pirmąjį stambų muzikos “bloką” sudaro J.S.Bacho
tokatos. Kol kas, pirmąją antrojo turo dieną, skambėjo
trys iš jų: “dorinė”, F-dur bei Tokata, Adagio ir Fuga C-
dur (daug kur Europoje tiesiog trumpinama kaip TAF) -
pastaroji net keturis kartus. Nepaisant vienodo
muzikinio teksto, šie atlikimai gerokai skyrėsi vienas
nuo kito tiek vidine energetika, tiek registruotėmis, tiek
tempais, o galų gale - tiesiog išpildymo sėkme.
Tarp sėkmingiausių reikėtų priskirti J.Kazakevičiūtės ir
K.Y.Lee variantus: pirmasis gal net kiek perdėtai
aktyvus, aplenkiantis “ilgą” Kazimiero bažnyčios
akustiką, o antrasis - labai techniškas, subalansuotai
registruotas, nors neišvengęs ir keleto slystelėjimų
Fugoje.
Pakankamai stiprus buvo ir U.Cintinos TAF išpildymas:
čia - tiek Tokatoje, tiek Fugoje - registruotė parinkta
gerokai masyvesnė, bet artikuliacija buvo tiek aktyvi,
kad pilnai derėjo su akustika, ir visi balsai buvo aiškiai
girdimi. Latvės grojime kiek daugiau abejonių sukėlė
Adagio dalis: norint išgirsti solo balsą, reikėjo gerokai
įtempti klausą...
Tam tikras va bank TAF atlikimas nuskambėjo iš po
korėjiečio W.K.Choi pirštų: čia lyg sukosi tariamas
malūnas - nesijautė harmoninių posūkių, muzika liejosi
akustiškai, pasitaikė nemažai bereikalingų “nuotykių”.
Abi viešnios iš Rusijos buvo pasirinkusios kitas tokatas:
Y.Draginda grojo Tokatą F-dur, o J.Ikonnikova -
“Dorinę”, d-moll. Dragindos grojime - kaip, beje, ir
pirmojo turo Bacho Trio - dėmesys nevalingai krypo į
vienodai, vos ne kariškai trumpai grojamas pedalų
aštuntines. Tokatos registruotėje pedalui buvo skirtas
ypatingas dėmesys, tačiau rankų faktūra dėl to tik
prapuolė... Gerokai nesėkminga tapo J.Ikonnikovos
“Dorinė”. Joje tai rankos, tai kojos vis nuklysdavo “į
lankas”, o Fugos vidury tarp savęs susipynė iki tol
pakankamai aiškiai vedami balsai.
Visiškai kitokios muzikos sritis - tai C.Francko Didieji
choralai, romantinės prancūzų muzikos viršūnė.
Kiekviename MKČ konkurse dalyviai susiduria su viena
ir ta pačia problema: kaip juos registruoti pakankamai
“aromantiškais” Oberlingerio vargonais?! Ir šiuo atveju
- kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių. (Galima būtų
spėti, kad ir žiuri tarpe...)
Kontrasto dėlei, pirmiausia norėtųsi paminėti gana
kurioziškus atvejus - abiejų rusaičių grojamą III-ąjį
Choralą a-moll. Jei J.Ikonnikovos atliekamoje
Trompetos solo padaloje 4 pėdos į akompanimentą
papuolė, matyt, per klaidą (ši už poros taktų buvo
ištaisyta), tai Y.Draginda, rodos, buvo šventai įsitikinusi,
jog būtent toks variantas ir yra teisingas. Bet užtat vėliau
sekusiame temos plėtojime abi kaip susitarusios rinkosi
obertoninę registruotę be 8 pėdų pagrindo!.. Bendras
šių merginų atliekamo Trečiojo Choralo įspūdis buvo
taip pat panašus: putojantis, springstantis, net
isteriškas.
Tas pats Trečiasis skambėjo dar sykį W.K.Choi
pasirodyme. Jame ekstremumų buvo tarsi išvengta, ir
principiniai dalykai perskaityti pakankamai raštingai.
Tačiau visgi virtuoziškumas ir šiuo atveju buvo linkęs
vyrauti prieš poetiškumą.
Trečiadienio popietę vienąsyk suskambo Pirmasis
Choralas E-dur, kurį komisijos vertinimui pateikė
J.Kazakevičiūtė. Sudarytoje registruotėje, matyt,
sąmoningai buvo vengiama vokiškų liežuvėlių
skambesio, o laisvam muzikiniam kvėpavimui būtų
galėjęs gerai patalkinti pakankamai efektyvus tų
vargonų šveleris.
Didžiausių kontroversijų po trečiadienio grojimo visgi
turėtų susilaukti Antrojo Choralo h-moll išpildymai
(K.Y.Lee ir U.Cintina), kurie tarp savęs skyrėsi kaip
diena ir naktis. Korėjietės atlikime atsispindėjo patirtis
ir žinojimas. Jos registruotė, nors pakankamai asketiška
ir apsiribojanti vos ne vien tik liežuvėliais, buvo itin
tikslus autorinių nuorodų perskaitymas, taip vertinamas
kai kuriuose reikšminguose vargonų konkursuose. Ir -
priešingai - U.Cintina registruodama elgėsi kaip tikra
laisvamanė, žinanti, kad prancūziškų atgarsių 50-ųjų
Oberlingeryje neverta net pradėti ieškoti. Deja, jos
Choralas patyrė gana daug teksto nuostolių.
Ir paskutinis atskiras puslapis antrojo turo programoje -
tai lietuviška muzika. Kaip galima buvo ir tikėtis, šioje
grupėje Jurgitos atlikimas atitiko visus geriausius
kanonus - tas ypač pasakytina apie Čiurlionio Fugas
(cis-moll ir Fuga-choralas a-moll). Ne mažiau efektinga
buvo ir korėjietės Lee atliekama lietuviška muzika. Nors
į “Kyrie” - Fugą ir įsimetė klaidelė, tačiau A.Martinaičio
kūrinio “MKČ” premjera savo muzikalumu ir pauzių
įprasminimu nepaliko abejingų.
Kompaktiškas ir vaizdingas buvo W.K.Choi F.Latėno
“Žvaigždžių lietaus” perskaitymas, tuo tarpu,
J.Ikonnikovos atliekamas F.Latėno “Švytėjimas”
kažkodėl tapo labai neramus, per prievartą stumiamas
pirmyn.
Ir, deja, tam tikra avantiūra kvepėjo U.Cintinos
lietuviškasis repertuaras. Susidarė įspūdis, kad tekstai -
visiškai “žali”, ir grojimas niekuo, išskyrus klaidomis,
nenustebino.
2007 m. rugsėjo 20 d. 10 val.
II turas. Antroji diena
Antrąją antrojo turo popietę konkurso dalyviai bandė
visus “užburti” trimis poromis bachų: po du kartus
skambėjo TAF, “Dorinė” ir populiariausioji d-moll.
TAF vargonininkams - visgi, kietas riešutėlis. Šį ciklą
groję J.Vereščiagin ir D.Savickaitė kiekvienas savaip
tvarkėsi su pluošteliu problemų. Buvo aiškiai girdėti,
kad ukrainietis yra sistemingai mokomas artikuliuoto
grojimo, nors per tai jo atliekamos pedalų linijos
Tokatoje vos ne slydo paviršiumi. Liko įspūdis, kad jis
taip ir nespėjo reaguoti į pakeliui pasitaikančią
harmonijų kaitą, o vien tik “stūmė reikalą” vis pirmyn ir
pirmyn. Dovilė, tuo tarpu, susižavėjusi Europoj įgytomis
žiniomis, Tokatai pasirinko ne itin dėkingą registruotės
variantą, kuris akustiškai smarkiai suvėlė pedalus -
tarpais juos girdėti buvo įmanoma tik labai gerai žinant
muzikinį tekstą.
Adagio daliai abu rinkosi panašų skambesį su solo
principalu. Abu nepralošė, nors Vereščiagino naudota
artikuliacija būtų gal geriau tikusi Cornetui ar
Trompetai, o Savickaitės puošybinės gamutės atrodė
kaip papilta košytė. Labai stabiliai nuskambėjo
J.Vereščiagino atliekama Fuga, registruota grakščiu
Pleno su liežuvėliu pedaluose. D.Savickaitės grojime gi
artikuliaciškai labai skyrėsi Fugos padalos su pedalais ir
be jų: grodama vien rankom, Dovilė nesinaudojo atrama
vidury takto, kas iškart keitė judėjimo pobūdį. Rodės,
kad - paprasčiausiai - grojama kitu tempu.
Kita pora - J.L.Thellino ir T.Bagineco atliekamos
“Dorinės”. Ši tokata - tai savotiška “sunkioji artilerija”,
ypač ukrainiečio rankose. Jam pakako kantrybės ir
energijos tiek Tokatą, tiek Fugą “ištempti” ne itin
kilminga Oberlingerio vargonų Pleno registruote.
Tuosyk, belgas sukosi iš padėties kaip įmanydamas:
Fugą pradėjęs 8 ir 4 pėdų principalais, jis ją nuosekliai
augino - kartais netgi dramaturgiškai niekuo
nepagrįstose vietose pridėdamas registrus. Taip pat
nustebino kai kurie jo naudoti stilistiškai svetimi šiai
muzikai pagražinimai.
Čiurlionio konkurse atsirado du drąsuoliai, ėmęsi
visame pasaulyje populiariausio vargoninio kūrinio,
Tokatos ir Fugos d-moll. Ir problema anaiptol ne tame,
kad kiekvienas vargonininkas turi savo grynai asmeninį
santykį su šiuo kūriniu - per amžius susidariusios
atlikimo klišės mums jau seniai nebeleidžia taisyklingai
perskaityti jo muzikinio teksto! Teatleidžia ir
teneįsižeidžia lietuviai-kolegos, bet būtent tuo ir skiriasi
profesionalus ir mėgėjiškas vargonavimas, ir antrame
ture nuskambėję d-moll’io variantai (G.Boelen ir
N.Polukord) - puikus tam pavyzdys.
Savotiškų staigmenų šįkart pateikė konkurso dalyviai,
atlikdami lietuvišką muziką. Du iš jų, J.Vereščiagin ir
N.Polukord bandė inspiruotis V.Barkausko kūriniu, trys
rinkosi V.Bartulio “Mėnulio šviesą” (G.Boelen,
D.Savickaitė ir J.L.Thellin), o T.Baginec - F.Latėno
“Švytėjimą”. Emociškai stiprūs ir kokybiški buvo
“Mėnulio šviesos” išpildymai, nors belgų vargonininkas
čia išsiskyrė labai subtiliu garsinės skalės niuansavimu.
Ne mažiau tvarkinga buvo “Švytėjimo” traktuotė, bet
tarpais kilo įtarimų, kad konkursantas truputį
“nesudera” su asistentu.
Įdomu buvo klausytis M.K.Čiurlionio Fugų. Jose
J.Vereščiagin liko ištikimas pakankamai sausai
stilistikai - fugos (a-moll ir fis-moll) liko įspraustos į
griežtus ir gan nuobodžius rėmus. Kiti dalyviai labai
atidžiai ir rūpestingai sekė Čiurlionio harmonijų vingius
ir net nepabijojo į Fugos-choralo pedalus “įmontuoti” 16
pėdų! T.Baginec iš lietuviškos muzikos net sudarė mini-
ciklą, įterpdamas Latėno pjesę tarp dviejų Čiurlionio
fugų (a-moll ir cis-moll) - tuo jo programa, apskritai,
tapo koncentrinio pobūdžio. Atskirą žodį tenka tarti apie
D.Savickaitės atliktą Čiurlionio muziką. Negana to, kad
grojimo metu kažkoks paklydęs turistas atliko žiuri
narių “apžiūrą”, tuo prajuokinęs didžiąją klausytojų
dalį... Tačiau pačią vargonininkę, matyt, nugalėjo
įtampa: jos Čiurlionis tapo nervingu ir gerokai
greitesniu nei įprasta.
Ir vėl labai kontrastingi buvo C.Francko Choralų
pateikimai. Dalis nuėjo tiesiausiu “kas gaidose parašyta”
keliu, rinkdamiesi, tarkim, Vox Humana choraliniams
epizodams (J.Vereščiagin, J.L.Thellin) - jie neteko jokių
šio registro dinaminio keitimo galimybių, ir kartais šie
epizodai skambėjo kaip paprasčiausias fortissimo.
Solinėms vietoms, beje, visi taikė labai artimas
registruotes, naudodami tą nelankstų III manualo
Krummhorn registrą, tačiau traktavo pakankamai
įvairiai: J.Vereščiagin (Choralas h-moll) net ir šią
muziką griežtai “taktavo”, D.Savickaitė (Choralas E-dur)
nuskubėjo prancūziškos dainelės stiliuje; kita vyrija -
G.Boelen (Choralas h-moll), J.L.Thellin (Choralas E-
dur) ir T.Baginec (Choralas h-moll) pasirodė jautrūs ir
lankstūs. Tad šias jaudinančias, kai kur - labai
skausmingas, dvasines istorijas veik visiems pavyko
sklandžiai papasakoti.
Deja, N.Polukord atlikta Fantazija A-dur eilinį kartą
sužlugdė mitą, kad C.Francką įmanoma išmokti groti 12-
os balsų vargonais: jos registruotė liko be jokios vidinės
logikos, dramaturgija plūduriavo paviršiuje, o
iškilmingumą ir patosą galima buvo tik nujausti.
2007 m. rugsėjo 21 d. 13 val.
Finalas
Po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais nuaidėjo
paskutiniai konkurso garsai - šeši atrinktieji sugrojo
trečiąjį turą. Nors perklausa vyko šeštadienį, didesnio,
nei kitomis dienomis, klausytojų susidomėjimo ji
nesulaukė. Matyt, tai jau tipiška Lietuvai vargoninė
situacija...
Aplinkybių dėka, pirmąja grojo korėjietė Ka Young Lee.
Jos programą sudarė du privalomi kūriniai,
M.K.Čiurlionio Fuga b-moll ir M.Regerio Fantazija ir
Fuga d-moll, op. 135b, bei ryškus koncertinis M.Duruflé
Preliudas ir Fuga, op.7, skirtas J.Alaino vardo
įamžinimui. Kaip jau buvom įpratę per du pirmuosius
turus, korėjietės atlikimas liko toks pat stabilus,
paremtas apdairiai niuansuojamomis registruotėmis.
Tikriausiai, nebuvo jai labai paprasta suraukti antakius
ir įsijausti į niūrią Čiurlionio Fugos atmosferą: kur ne
kur “šypteldavo” judresnis motyvas ar skubriai
nuvinguriuodavo žalčiukas.
Labai architektoniškai aiškiai buvo sustatyta visa
Regerio Fantazija - ypatingai sklandūs buvo
diminuendo, tarsi alsuotų didelis romantinis
instrumentas. Jokių priekaištų - techninei atlikimo
pusei; vienintelis slystelėjimas sulig paskutiniuoju
pirmosios Fugos temos įstojimu ir liko tuo vieninteliu.
Beje, visi trys konkursantai, rinkęsi 135b, kažkodėl itin
aštriai traktavo antrąją temą - prie obertoninės
registruotės pirmieji jos pravedimai skambėdavo tiesiog
be 8 pėdų pagrindo, o pati tema lengvai iširdavo į
smulkiausius motyvus.
Lietuvoje palyginti retai skambant prancūzų virtuozinei
muzikai, K.Y.Lee sugrotas M.Duruflé ciklas op. 7 buvo
tikra atgaiva. Puikaus kūrinio puikus pasirinkimas
konkurso finalui. Ryški, žėrinti ir užtikrintai atliekama
muzika pilnai atskleidė geriausias korėjietės menines
savybes.
Iškart po to pasirodęs J.Vereščiagin iš Ukrainos, tikrąja
žodžio prasme, užvertė besiklausančiuosius M.Regerio
garsų lavina (skambėjo Fantazija “Ein feste Burg”,
op.27). Vienon vieton supuolė daug nevykusių
elementų: registruotė (choralinio fantazijos “stuburo”,
net ir įdėmiai klausant, buvo neįmanoma atpažinti),
pamirštas kvėpavimas, lyg besimankštinant grojamos
trio padalos...
Čiurlionio Fuga, deja, irgi nebuvo sėkminga. Ilgąsias
besiraitančias muzikines linijas ukrainietis vedė
stabčiodamas, trupindamas jas aštuntinėmis, o
pakankamai agresyvi registruotė (liežuvėlis -
šviesiausioje Fugos vietoje) visgi liko, iš esmės, mažai
kontrastinga.
Šiuo atveju mažai begelbėjo ir laisvoji programos dalis,
sudaryta iš P.Ebeno ir A.Heillerio kūrinių. Pastarojo
kompozitoriaus “Meditacija” suskambo tarsi Ebeno
“Valpurgijos” tęsinys: supanašėjo jų tirštos harmonijos
bei Grigališkojo choralo pamušalas, o A.Heillerio “Tanz-
Toccata” iš šmaikščios parodomosios virtuozinės pjesės
tapo gana vienaplaniška neraiškia mase.
Po olandų vargonininko Gijs Boelen pasirodymo tiek
publika, tiek ir vertinimo komisija, atrodo, ilgai gaudė
kvapą. Tai buvo pats intensyviausias konkurso
pasirodymas! Svečias gana veržliai ir aktyviai pradėjo
Čiurlionio Fugą ir tą užsidegimą išlaikė iki pat
paskutinio jos takto, nepaisant, kad tirštėjant faktūrai
bendras tempas kiek nusėdo.
Apie M.Regerio Sonatos d-moll, op. 60, išpildymą tektų
kalbėti vien superliatyvais. Labai sumaniai suregistravęs
visas tris sonatos dalis, olandas sugebėjo skaidriai (!)
pateikti visą sudėtingą muzikinę medžiagą, neperspausti
emocijų ir neužgriozdinti klausytojų dėmesio. Kažin, ar
teks greitu metu Lietuvoje išgirsti bent panašų Regerio
atlikimą?..
O nūdienos olandų vargonininko ir kompozitoriaus Jan
Welmers (g.1937) “Litanija” tiesiog užbūrė kiekvieną,
tuo metu buvusį bažnyčioje. Šį, savo sutartinių melodika
bei lygumų įvaizdžiu, sakytum, “baltišką” kūrinį
G.Boelen labai vykusiai įtraukė į programą. Praktiškai,
likdamas vienoje spalvoje atlikėjas su neįtikėtina jėga
užaugino jį iki kurtinančios, žymiai galingesnės už patį
Regerį, kulminacijos, kupinos tik vargonais įmanomų
išgauti puikių efektų.
Dar vienas stiprus Regeris (Fantazija “Ein feste Burg”,
op.27) praskambėjo belgo Jean Luc Thellin pasirodymo
metu. Priešingai, nei anksčiau pasirodęs ukrainietis, šis
konkursantas nepasiklydo sudėtingoje faktūroje ir
nepabijojęs atverti priekinių trečiojo manualo skydų
sustatė tobulą registruotę. Joje idealiai girdėjosi visi trio
balsai, tarsi iš paukščio skrydžio buvo įmanoma ištisai,
kaip nenutrūkstančią liniją sekti choralinę melodiją, o
visas Fantazijos statinys iškilo kaip didinga gotikinė
bažnyčia.
Dėl C.Francko, matyt, galima būtų ginčytis (skambėjo
“Malda” op.20). Negana to, kad pasitaikė vienas kitas
teksto netikslumas, ne itin vientisas bei įtaigus buvo ir
emocinis kūrinio pateikimas, net tam tikras šaltumas.
Atlikėjas gana ilgai “taupė” liežuvėlius, o įjungė juos -
toli gražu - ne tinkamiausioje vietoje. Pakankamai
lėkštai suskambo liežuvėlis ir pačioje paskutinėje
“Maldos” frazėje.
Nelabai vykusiai registruotė buvo parinkta ir Čiurlionio
Fugai, nors bendras susikaupimas ir kūrinio
vieningumas paliko gerą įspūdį.
Netikėtu disonansu nuaidėjo netrukus po belgo
pasirodymo kilęs šurmulys: konkursantas, netverdamas
savyje, kreipėsi į žiuri, skųsdamasis netinkamu
asistavimu: netiksliai perjungiamomis kombinacijomis,
ne vietoje verčiamais puslapiais, rankovėmis kabinamais
klavišais... Deja, tai nebebuvo pirmas į viešumą
išplaukęs panašaus pobūdžio skundas -
organizatoriams, regis, teks gerokai koreguoti savo
nusistatymus, siekiant išlaikyti tarptautinį
susidomėjimą konkursu Lietuvoje.
Labai rizikingą laisvąją programą pasirinko antrasis
finale grojęs ukrainietis, T.Baginec. Jo pasirodymo
pradžioje suskambo savojo laikmečio konkurentų -
prancūzo L.Marchand’o (“Grand Dialogue”) ir vokiečio
J.S.Bacho (Concerto G-dur, BWV 592) - muzika.
Pirmiausiai, nepaisant pavadinimų, tai ne pati tikroji
koncertinė muzika, reikalaujanti gilaus skirtingų šalių
kultūrinės tradicijos išmanymo. Iš kitos pusės, Bacho
koncertas net ir nebuvo 100% švariai sugrotas...
Grubokai nuskambėjo solinis lėtosios vidurinės dalies
balsas, o stokojant tesitūros prisiėjo laužyti kairės
rankos linijas.
Gerokai sunkiasvoriškai nuskambėjo ir privalomieji
kūriniai - M.K.Čiurlionio Fuga b-moll, atlikta kiek
neužtikrintai, ir M.Regerio Fantazija ir Fuga d-moll, op.
135b. Gana vienoda agogika suvienodino skirtingus
Fantazijos epizodus, neišlavintą ausį galėjo žeisti
gruboka registruotė. O Fugoje iki kosminių mastų buvo
išdidintas kontrastas tarp pabrėžtinai lėtos - per tai net
pamirštančios dainuoti - pirmosios temos ir
ultratrumpais štrichais atliekamos antrosios.
Finalinį Jurgitos Kazakevičiūtės pasirodymą,
greičiausiai, ne itin moralu aptarinėti: juk klausimas
buvo ne “kaip gerai ji pagros”, bet “ar sugros”. Jurgita
viltis pateisino...
2007 m. rugsėjo 23 d. 17.30 val.
Konkurso rezultatai
I premija - Jurgita Kazakevičiūtė (Lietuva)
II premija - Ka Young Lee (Pietų Korėja)
III premija - Jean Luc Thellin (Belgija)
Diplomai: Taras Baginets (Ukraina), Gijs Boelen
(Nyderlandai), Jevgen Vereščiagin (Ukraina)
Specialusis prizas už geriausiai atliktą M.K.Čiurlionio
kūrinį - Gijs Boelen (Nyderlandai)
Specialusis prizas už geriausiai atliktą lietuvių
kompozitoriaus kūrinį - Taras Baginets (Ukraina)