Skaitiniai

J.Naujalio jaunųjų vargonininkų

konkursui pasibaigus

2010 metų kovo 17-18 dienomis Vilniuje buvo surengtas IV-asis J.Naujalio jaunųjų vargonininkų konkursas. Konkurse varžėsi 10 dalyvių - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus konservatorijos studentų. Žiuri nariai - lietuvių vargonininkai Dalia Jatautaitė, Gediminas Kviklys, Virginija Survilaitė, Bernardas Vasiliauskas, vadovaujami Poznanės (Lenkija) muzikos akademijos profesoriaus Sławomiro Kamińskio, konkurso laureatų vardus skyrė LMTA studentams Karolinai Juodelytei (I vieta, doc. G.Kviklio klasė), Rimvydui Mitkui (II vieta, doc. V.Survilaitės klasė) ir Robertui Lamsodžiui (III vieta, doc. G.Kviklio klasė). Konkursinėse erdvėse - LMTA J.Karoso salėje (I turas) ir Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje (II turas) - tebuvo vos 10-15 besidominčių, tad lieka konstatuoti, kad tokio pobūdžio edukaciniai vargonų muzikos renginiai kol kas bent kiek svarbūs nebent saujelei profesionalų. Gal tam “pasitarnavo” minimali konkurso reklama, gal savo indėlį čia įnešė ir bendras sumenkęs domėjimasis akademinės muzikos reikalais. Skaitytojams siūlome LMTA docentės V.Survilaitės ir Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininko B.Vasiliausko, dalyvavusių konkurso vertinimo komisijos darbe, bei didelę konkursinę ir studijų Europoje patirtį turinčios jaunosios kartos vargonininkės Dovilės Savickaitės ir kelių tarptautinių konkursų laureato, vargonininko ir klavesinininko Balio Vaitkaus mintis, išsakytas pasibaigus J.Naujalio konkursui.

Bernardas Vasiliauskas

Nesu konkursų šalininkas. Manau, kad muzika neturėtų būti varžybų objektu ar įrankiu. Bet šiais laikais nėra kitos sistemos, kuri leistų visuomenei pristatyti jaunus ir talentingus atlikėjus. Muzikinės organizacijos, kurios gali ir privalo tuo užsiimti, neturi laiko tokiems “niekams”. O dabar apie konkursą. Pagrindinis įspūdis - turime talentingų ir perspektyvių vargonininkų. Jie pajėgūs įveikti aukščiausias vargonų repertuaro viršukalnes. Daugelis iš jų puikiai valdo instrumentą ir tai leidžia jiems ne tik atskleisti klausytojui kūrinio autoriaus sumanymą, bet ir parodyti savo vidinį pasaulį, savo požiūrį į kūrinį, į muziką. Tai pasakytina ir apie tuos, kurie dėl vienos ar kitos priežasties nenuskynė laurų. Tikiuosi, kad jiems pakaks jėgų dar atkakliau siekti meistriškumo aukštumų. Konkursas parodė, kad lietuviškoji vargonų mokykla formuoja savo veidą ir įsilieja į Europos vargonininkų šeimą kaip lygiateisis narys. Džiugu, kad mūsų atlikėjai turi galimybę plačiai pasidairyti po “vargoniškąjį” pasaulį, dalyvauti seminaruose, kursuose, susipažinti su įvairių šalių mokyklomis (deja, tų galimybių neturėjo mano karta), ir tai turėjo įtakos J.Naujalio konkurso lygiui. Konkurso dalyviams norėčiau palinkėti nesustoti pasiektame taške. Darbas ir troškimas gyventi muzikai ir muzikoje - tai yra svarbiausia. Tikiuosi, kad J.Naujalio konkursas paskatins dalyvius (ir nedalyvavusius vargonininkus) eiti šiuo nelengvu, bet vieninteliu keliu.

Dovilė Savickaitė

Turint omeny, kad J.Naujalio konkursas skirtas studentams, tai itin aukšto meninio lygio ar ko nors be galo stulbinančio tikėtis gal ir nebuvo verta, juolab, kad daugeliui tai - pirmasis konkursas. Iš visų girdėtų grojančiųjų muzikalumu ir menine branda, o taip pat ir programos pasirinkimu išsiskyrė Karolina Juodelytė. Pirmame ture ypač įtikinamai skambėjo romantinė jos repertuaro dalis. Įdomi, išieškota registruotė, atliepianti tiek kūrinių charakterį, tiek ir instrumento galimybes: Karolina viena iš nedaugelio, o gal ir vienintelė, naudojosi romantinei muzikai taip reikalingu žaliuzių įtaisu (Schweller). Nors jaunos atlikėjos interpretacijoje ieškoti priešmirtinės kompozitoriaus brandos gal būtų ir kiek naivoka, jos atliekamas C.Francko 2-asis choralas h-moll pasižymėjo vientisumu. Tiesa, choralo sukauptumas ir rimtis buvo iškeisti į gana greitą tempą ir kartais paviršutiniškus bei linksmus pasažus, bet bendram kūrinio dramatizmui tai daug įtakos neturėjo. Labai muzikaliai ir įtikinančiai suskambo ir J.Naujalio “Malda”. Vargonai vis gi yra ypatingas instrumentas. Vien gerų norų juo groti neužtenka, reikia ir daug žinių, kaip tuos norus paversti realybe. Pastebėjau, kad jauniesiems atlikėjams dar labai trūksta glaudaus instrumento ir erdvės aplink jį pojūčio, jau nekalbant apie artikuliacines įmantrybes. Bendras įspūdis po dažno atlikėjo pasirodymo liko toks: saugus ir atsargus grojimas, o to kaina - statiškumas, muzikinio kvėpavimo nebuvimas. Be to, daug kam vis dar nepavyksta įsidėmėti, kad sujungus visus, kiek tik įmanoma, registrus ne tik kenčia skambesio kokybė - kai kada vargonai net ima dusti, o ir rankos nebepajėgia “išvežti” tokio krūvio. Taip irgi buvo… Dažnam pristigo minties vedimo bei frazavimo, atrastų ir įsisąmonintų svarbių muzikinių elementų. Tempų nelaikymas, registruotės nepagrįstumas taip pat nepadėjo interpretacijai. Rankose (manualuose) teko išgirsti daug neartikuliuoto grojimo. Panašu, kitoks, sąmoningas Baroko artikuliacijos suvokimas mūsų studentams iš viso nebūdingas - teks, matyt, tai priskirti lietuviškai vargonavimo mokyklai... Pastebėjau ir kitą keistą reiškinį: dauguma studentų itin daug groja viena koja. Kairė koja - kairei pusei iki vidurio, o dešinė - aukštesniajam registrui. Žinoma, tokia grojimo pedalais mokykla, dar vadinama prancūziškąja, irgi egzistuoja, tačiau kažin, ar ji turi daugiau minusų, ar daugiau pliusų: pirma, sunkiau yra frazuoti ir artikuliuoti, o antra - viską sukontroliuoti bei groti stabiliai. Dėl šios priežasties daugumos konkurso dalyvių ilgosios pedalų gaidos buvo tiesiog ilgos, o trumposios - tokios trumpos žemoje tesitūroje, kad vargiai besigirdėdavo. Kalbant apie technines romantinės programos dalies detales, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad per mažai dėmesio, sakytum, tarsi pro pirštus žiūrima į štrichą legato. Ši pastaba, kaip bebūtų keista, tinka absoliučiai visiems dalyvavusiems konkurse - gal ir tai jau tapo išskirtiniu mūsų lietuviškosios vargonavimo mokyklos bruožu?! Visų konkursų tikslai yra panašūs: kaip įmanoma geriau pasiruošti, pasitikrinti savo jėgas, susitvarkyti su sceniniu jauduliu. Taip pat labai svarbus dalykas - išmokti groti esant stresinei situacijai, susikaupti grojimui čia ir dabar, būtent šią dieną, šią minutę, nesvarbu, kaip jautiesi, kas atsitiko. Norint tapti tikru atlikėju, tai yra labai svarbu. Edukacinio (pedagoginio) tikslo ypatingai neišskirčiau, nors šiame konkurse jis, matyt, buvo esminis. Įdomu, kad visi J.Naujalio konkurso I-ojo turo dalyviai pateko ir į antrąjį turą Filharmonijoje! Tačiau tikruose konkursuose taip nebūna, kad visi dalyvaujantys yra vienodai geri. Tik per egzaminą visi gauna panašius pažymius, o konkurse nugalėtojas - tik vienas. Galimybė rimtai pasigalynėti turėtų skatinti studentus labiau pasitempti: juk kiekvienas nori būti tuo - geriausiu.

Balys Vaitkus

Kai konkurso rezultatai aiškūs, nelengva kalbėti apie tai, ką pavyko išgirsti, ir tarsi apeiti garbiosios komisijos jau padarytas išvadas. Be abejo, galima bandyti įvardinti bendras tendencijas ir kryptis, kur link suka šiuolaikinė mūsų vargonų mokykla... Tai, ką girdėjome kovo 17-18 dienomis - tėra dvi mokymo įstaigas atstovaujantis “žiedas”. Jei greta klausytumėm ir grojimo tų lietuvių, kurie studijuoja Austrijos, Vokietijos ar Skandinavijos aukštosiose mokyklose, matytumėm jau visai kitą vaizdą. Tik tuomet vargu ar begalėtumėm tai pavadinti lietuviška vargonų mokykla - jauni vargonininkai, šiuo metu tęsiantys studijas Vakarų Europoje, vargonų specialybės LMTA arba išvis nestudijavo, arba savo studijų nebaigė. Kodėl jie nesudalyvavo J.Naujalio konkurse, kuris, pasak rengėjų, buvo atviras visiems besimokantiems? Sunku pasakyti. Gal jų laiku nepasiekė informacija? Lietuvos vargonų mokykla Sovietų sąjungos mastu buvo tam tikras avangardas - į mus žiūrėjo su pagarba ir bandė lygiuotis. Atsivėrus sienoms į Vakarus, situacija keitėsi mūsų nenaudai - lietuvių vargonininkai gana greitai prarado bet kokius šansus lyderiauti rimtuose vakarietiškuose konkursuose ar įsitvirtinti pasaulinėje koncertų rinkoje. Liko pavieniai atvejai... Grįžtant prie IV-ojo J.Naujalio konkurso, kai kurie momentai labai pradžiugino, o kai kurie tikrai vertė susigūžti... Labiausiai suglumino dažno studento negebėjimas prisitaikyti prie konkrečių vargonų. Vargonai paklūsta tik tuomet, kai gerai žinai, ką iš jų nori išgauti - tam tikra prasme, tarsi primesdamas jiems savo valią. Tarp dešimties grojusiųjų tik porai (ir tiems - ne nuolat) pavyko būti stipresniais už didžiuosius Filharmonijos salės vargonus. Likusiems gi būtent vargonai tapo slenksčiu, sukliudžiusiu bent iš dalies atskleisti kompozitorių sumanymus ir nuosavus gabumus. Gan skausmingas pavyzdys - prancūzų Baroko muzika, kurios atlikimo tradicija nenutrūkstamai gyvuoja jau kelis šimtmečius. Be abejo, vokiškųjų Orgelbewegung  tradicijų įtakoje statytais A.Schuke’s vargonais Filharmonijoje surinkti stilingą prancūzišką registruotę nėra maloni užduotis, tačiau tądien buvo sunku išgirsti bent jau teisinga kryptim nukreiptas pastangas. Juk šiuolaikiniuose vargonuose yra balsų, kurių įtraukimas atliekant senąją prancūzų muziką yra tiesiog netoleruotinas - tai visiškai jai netinkantys strykiniai registrai, kurių įjungimas smarkiai pakeičia ir nepageidautinai sustiprina palydinčiuosius balsus ir nepalieka nė teorinių galimybių gerai pasirinkti solinį - patį esminį - balsą, idant jis akustiškai nepasiklystų sudėtingame harmonijų labirinte... Bent kiek rimtesniame konkurse tokios registruotės klaidos būtų laikomos fataliomis ir iš karto garantuotų “bilietą į laisvę”, o ne laurus. Keista, bet bene dažniausias konkurso dalyvius aplankęs bruožas - apsidraudėliškumas. Gal vienam kitam atlikėjui tai - įgimta charakterio savybė, nenoras per daug rizikuoti. Bet čia lengva peržengti tą trapią ribą, kai vidinę kultūrą ir apgalvotą planą nustelbia akivaizdus atsargumas, o veržlumą ir net epochos ribas peržengiantį romantiškumą - prie klaviatūros limpanti sunki garsų masė. Kalbant apie mums, vargonininkams, “klasikinius” Baroko kūrinius neįmanoma nepastebėti, kad dar tikrai ne kiekvienas studentas įsisąmoninęs tą pakankamai nesudėtingą stiprių-lengvų takto dalių kaitą, kuri ypatingai svarbi formuojant fugų temas: daug akcentų, matyt, patiems atlikėjams nė nepastebint, atsirasdavo silpnose bei silpniausiose takto vietose, taip iškreipdami dažniausiai tobulą struktūrą. Kartais šalutinių elementų “išpūtimas” privesdavo prie nenatūralaus “tampymosi”, vietoj pastangos bandyti  suverti visą muzikos audinį ant svarbiausio, harmoniškai reikšmingiausio balso ašies. Sunku a priori apsispręsti, kiek labai reiktų imti domėn tai, kad beveik visi konkurso dalyviai - dar tik pirmuosius kūrybinius žingsnius žengiantys muzikai. Kai kuriems jų vargonai dar ir netapę patogia ir pavaldžia materija... Šiuo atveju tarsi norėtųsi būti atlaidesniems ir labiau priimti tokį konkursą tiesiog kaip akademinio gyvenimo elementą, profesinio ugdymo etapą, kokiais, beje, yra visi aukštojoje mokykloje vykstantys specialybės egzaminai. Tačiau klausantis konkurso dalyvių pasirodymų visgi neapleido pojūtis, kad mūsų jaunimas auga didelio nuolaidžiavimo (visų pirma - sau patiems) atmosferoje, tokioje tam tikroje nebaudžiamumo būsenoje, kuomet drįstama net ir konkurso metu kūrinius groti pamažėle, lėtai - “kad tik kaip nors išeitų”. Akis bado ir tai, kad jau senokai nebekreipiamas dėmesys į tokias “menkutes” nuodėmes, kaip neteisingai grojamas tekstas. Atrodo, jog prabėgę šimtmečiai jau labai storu dulkių sluoksniu nuklojo partitūras - tiek, kad nebeįmanoma įskaityti gaidomis užrašytų prasmių. Tarsi stokojama atsakomybės prieš itin nelengvą gyvenimo partnerį - klasikinę akademinę muziką. Iš minimų problemų verpeto ištrūkti labai padėtų tikslingas vidinės klausos ugdymas bei dažniau į savo grojimą atkreiptas žvilgsnis “iš šalies”, todėl nuoširdžiai norėtųsi manyti, jog šį kartą Filharmonijoje pastebėti vaizdo ir garso įrašymo prietaisai pasitarnaus ir mokymosi tikslais, o neliks vien tik garbingu prisiminimu apie “užkariautas” koncertų erdves...

Virginija Survilaitė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros organizuojamas J.Naujalio konkursas nuo pat pirmojo buvo sumanytas kaip akademiniam jaunimui skirtas, todėl amžius čia nėra ribojamas, privaloma tik, kad dalyviai būtų moksleiviai ar studentai. Tuo jis ir išsiskiria iš kitų konkursų. Šiais metais konkursas dar išsiskyrė ir tuo, kad jame dalyvavo daug pradedančiųjų vargonininkų, kurie mokosi dar tik antrus ar trečius metus, todėl tikėtis, kad jie bus pilnai įvaldę vargonavimo subtilybes, sunkoka. Be to, buvo ir tokių dalyvių, kurie studijuoja kitą specialybę (pučiamąjį instrumentą, choro dirigavimą). Žiuri susitarimu buvo nuspręsta į antrą turą praleisti visus dalyvius, suteikiant jiems galimybę vargonuoti dideliu instrumentu, kas, mano nuomone, yra labai svarbu realizuojant muzikines idėjas, suvokiant vargonavimo skirtingais instrumentais techninius ir meninius uždavinius. Apie Lietuvos vargonų mokyklą, kaip ir apie bet kurią kitą, kalbėti apibendrintai yra labai neobjektyvu, nes visos mokyklos, mano manymu, rėmėsi personalijom. Galbūt, skiriasi tik galimybės realizuoti sumanymus, kas šiuo metu Lietuvoje yra labai sudėtinga dėl švietimui ir kultūrai skiriamų lėšų, gerų instrumentų stygiaus (kuo gali pasigirti daugelis Europos šalių). Be to, dėl lėšų stygiaus yra labai apkarpytos mokymo programos, kitų specialybių studentai neturi galimybės nemokamai pasirinkti vargonavimo fakultatyvo, kas yra beveik visose užsienio mokymo įstaigose. Besimokantis fortepijono specialybės turėtų būtinai susipažinti su vargonais ir klavesinu, kitaip jis praranda galimybę išsamiau įsigilinti į senovinės muzikos specifiką. O paralelinės šių instrumentų studijos suteiktų baigusiajam geresnes profesines perspektyvas. Deja, kol kas tai tik mūsų svajonėse... Labai lengva nedirbantiems pedagoginio darbo kritikuoti ir aiškinti, kaip turėtų būti paruošti studentai, kartais net su neslepiama panieka atsiliepiant apie studijų lygį. Labai vertinu ir įsiklausau į konstruktyvią kritiką, bet reikia prisiminti ir tai, kad mokymo procese dalyvauja ne tik pedagogas, bet ir studentas, nuo kurio sugebėjimo ir nuoseklaus darbo ženklia dalimi priklauso galutinis rezultatas. Vargonų ir klavesino katedros parengtos mokymo programos (pagal dabartinį finansavimo lygį) leidžia besimokančiam įgyti pagrindines žinias ir jas ateityje vis papildant naujomis, tapti visapusiškai išprususiu muzikantu, galinčiu dirbti vagonininku bažnyčioje, pedagogu ir koncertuojančiu atlikėju. Reikia tik nuoseklaus ir pastovaus darbo ir noro įsisavinti kuo platesnį žinių bagažą. Tai nėra baigtinis dalykas, o ilgalaikis procesas, labai individualus ir nuolat kintantis, todėl su didele pagarba ir dėkingumu galiu atsiliepti apie visus mano kelyje sutiktus pedagogus ir atlikėjus, kurių dėka turtinau ir tobulinau save kaip pedagogę ir atlikėją. J.Naujalio konkursas jauniems vargonininkams yra (manau, ir ateityje bus) geras stimulas profesiniam tobulėjimui, tikslingam repertuaro kaupimui, galimybė pažinti įvairius instrumentus. Mokėjimas greitai (per kelias neilgas repeticijas) prisitaikyti prie skirtingų instrumentų, registruočių yra labai svarbu jaunam atlikėjui, o kur dar sceninio jaudulio suvaldymas, susikaupimas, muzikos raiškos intensyvumas... Nauji uždaviniai - tai ir yra pagrindinis variklis. Norėtųsi labai nuoširdžiai padėkoti visiems rėmėjams: Nacionalinei filharmonijai, Sauliaus Karoso fondui, Kompozitorių sąjungai ir MILC, Lietuvos muzikų sąjungai ir LMRF, kurie pinigais, įsteigtais prizais, galimybe naudotis instrumentu labai ženkliai prisidėjo prie J.Naujalio konkurso rengimo.