© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Eglė Šeduikytė-Korienė, 2014
Bažnyčios vargonininkas Lietuvoje -
profesija ar misija?
Iš istorinės perspektyvos
Vargonų menas turi senas tradicijas Europoje, taip pat
krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 m.). Bažnyčios
vargonininko profesija Lietuvoje įsitvirtino XIX a.
paskutiniaisiais dešimtmečiais, tuo pačiu metu, kai
Lietuvos bažnytinį meną pasiekė cecilietiškoji reforma.
Daugiaplanė vargonininko profesija aprėpia ypač platų
veiklos spektrą. Vargonininkas - tai atlikėjas solistas,
choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas,
improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant
bažnytinio repertuaro - ir kompozitorius.
XIX a. pabaigoje - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais
Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos
kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai bei kultūrinio
gyvenimo organizatoriai. Lietuvoje dirbę vargonininkai
buvo ir pagrindiniai muzikos mokytojai. Dirbdami
parapijinių mokyklų mokytojais, daugelis jų mokydavo
ne tik muzikos, bet ir užsienio kalbų. Puoselėdami senąjį
lietuviškąjį giedojimą ir liaudies dainą, vargonininkai
ugdė tautinę lietuvių savimonę. Jie inicijavo chorų
sąjūdį, išsiplėtusį į visos Lietuvos dainų švenčių
organizavimą, įnešė svarų indėlį siekiant Lietuvos
nepriklausomybės. Bažnyčios vargonininko profesinės
kompetencijos vystymasis ilgą laiką atspindėjo ir bendrą
Lietuvos muzikinės kultūros raidą, o vargonininkų
veikloje ryškėjo tiesioginis Lietuvos muzikinės kultūros
ryšys su Vakarų muzikine kultūra.
Katalikiškosios Romos Bažnyčios tradicijos į Lietuvą
atėjo per vokiškuosius cecilietiškojo sąjūdžio, apėmusio
visą Europos katalikų bendruomenę, centrus.
Cecilietiškasis judėjimas, kitaip dar vadinamas
bažnytinės muzikos sąjūdžiu (ceacilianizmus), iš esmės
keitęs bažnytinės muzikos pobūdį, sustiprino vargonų
vaidmenį liturgijoje, buvo atsisakyta styginių
instrumentų (bande musicali), sugrįžta prie vienbalsio
grigališkojo giedojimo. Ryškų kilimą Lietuvos bažnytinis
menas patyrė XIX a. paskutinįjį dešimtmetį, Juozui
Naujaliui grįžus į Lietuvą (1894 metais) po studijų
Varšuvos muzikos institute ir Regensburgo bažnytinės
muzikos mokykloje ir perėmus jam bažnytinės muzikos
reformavimą į savo rankas. J.Naujalis nuodugniai vykdė
popiežiaus Pijaus X-ojo išleistą dekretą (aplinkraštį)
Motu Proprio “Tra le sollecitudini”, kuriame atsispindėjo
visi cecilianizmo įtakoje iškelti reikalavimai bažnytinei
muzikai. Jam vadovaujant buvo steigiami bažnyčios
vargonininkų kursai, mokyklos, susirūpinta jų profesiniu
tobulėjimu, bažnyčių chorų stiprinimu.
Kadangi vargonininko profesija buvo viena iš nedaugelio,
leidusių lietuviui iš muzikos užsidirbti lėšų pragyvenimui
- beveik visų pirmųjų muzikų, vėliau tapusių žymiais
Lietuvos kompozitoriais, pedagogais ar atlikėjais,
profesinė karjera prasidėjo nuo vargonavimo bažnyčioje.
Vargonininko duonos ragavo garsiausi Lietuvos
kompozitoriai ir atlikėjai: Česlovas Sasnauskas (1867-
1916), Juozas Naujalis (1869-1934), Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), Mikas Petrauskas
(1873-1937), Juozas Gruodis (1884-1948), Stasys Šimkus
(1887-1943), Balys Dvarionas (1904-1972) ir daugelis
kitų.
Tačiau to meto spaudoje “kultūros apaštalais” vadinami
bažnyčių vargonininkai, nuolat susidurdavo su
socialinėmis problemomis, kurios neleido jiems
pakankamai tobulėti profesiškai. XIX a. pabaigoje
bažnyčios vargonininko profesinės kompetencijos lėtą
augimą daugiausia lėmė socialinė ir ekonominė jų
padėtis. Vargonininkas turėjo pragyventi iš muzikos, bet
greta pagrindinio darbo - vargonavimo Mišiose -
privalėjo dirbti ir daug kitų darbų, nesusijusių su muziko
profesija. Toks darbo pobūdis neskatino vargonininko
ugdyti profesinius įgūdžius. Vargonininkų muzikinius
gebėjimus ne visada vertino jų darbdaviai klebonai,
jiems nebuvo keliami aukštesni profesiniai reikalavimai,
nesuteikiamos sąlygos tobulintis. Kai kur, ypač
mažesnėse parapijose “vargonininku galėdavo pabūti ir
zakristijonas, ir duobkasys...”[1]. Ne tik Lietuvoje, bet ir
gretimose šalyse vargonininkas turėjo atlikti daug
funkcijų. Tai rodo faktas, jog Varšuvoje 1888 m. įsteigus
vargonininkų kursus mokyta ir bitininkystės, kad
“vargonininkai turėtų iš ko prasimaitinti”[2].
Vargonininkai neturėjo valstybės dotacijų ar kitų
nuolatinių šaltinių, todėl į retorinį klausimą, užduodamą
vargonininkų vieni kitiems: “Ką pas mus Lietuvoje
vargonininkas turi?”, dar ilgą laiką buvo atsakoma:
“Ubago krepšį ir špitolninko vardą.”[3]
Socialinės ir profesinės bažnyčios vargonininko
aktualijos
Tarpukario Lietuvoje nuolat keltas bažnyčios
vargonininko socialinio statuso klausimas išliko aktualus
ir šiomis dienomis. Socialiniai daugiaplanės bažnyčios
vargonininko profesijos veiksniai buvo ir yra tiesiogiai
susiję su vargonininko profesine kompetencija. Praėjus
šimtmečiui nuo XX a. pirmaisiais dešimtmečiais
vargonininkų organizuoto sąjūdžio Lietuvoje, kalbant
apie vargonininko profesiją išliko tos pačios aktualijos.
Pagrindinė problema - socialinio ir su juo susijusio
profesinio vargonininko statuso klausimas, kuris
neišspręstas nei nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje,
gyvavusioje iki Antrojo pasaulinio karo, nei Atgimimo
laikotarpiu, prasidėjusiu 1990 metais. Po sovietinės
okupacijos penkiasdešimtmečio Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, Katalikų Bažnyčia liko nevalstybinė
institucija Lietuvoje, neteikianti socialinių garantijų savo
tarnautojams. Nors dabar vargonininkas gali oficialiai
įsidarbinti ir turėti socialinį draudimą, tačiau realus
atlyginimas lieka toks mažas, kad vargonininkas, kaip ir
prieš šimtmetį, priverstas dirbti dar keletą darbų, kad
pragyventų ir gautų padoresnę rentą senatvėje.
“Arkikatedroje mes esame keturi vargonininkai,
susumavus visų atlyginimus išeitų normali alga, bet
vienam dirbti tokį darbą yra neįmanoma, reikia groti
rytais ir vakarais šiokiadieniais, o šeštadieniais ir
sekmadieniais ištisą dieną. Dalinamės darbais,
dalinamės ir pinigais.”[4]
Iki šių dienų neįtvirtintas profesinis ir socialinis
bažnyčios vargonininko statusas neskatina rinktis šios
profesijos. Tiek tarpukario Lietuvoje, tiek ir dabar
bažnyčios vargonininkas turi būti išsiugdęs daug
muzikinių ir kitokių gebėjimų. Bažnyčios vargonininkas
privalo išmanyti liturgiką, profesionaliai vargonuoti solo,
improvizuoti giesmių ir choralo temomis, būti išlavinto
balso, sugebėti vadovauti chorui, akompanuoti,
harmonizuoti giesmes, gerai skaityti iš lapo,
transponuoti ir išmanyti vargonų konstrukciją, jų
veikimo subtilybes.
Baigę vargonų studijas Lietuvos ir kitų Europos šalių
aukštosiose muzikos ir sakralinės muzikos mokyklose,
profesionalūs muzikai, įgiję visus bažnyčios
vargonininkui reikiamus gebėjimus, mieliau renkasi
muzikos mokytojo darbą mokykloje ar kitą socialines
garantijas teikiančią darbo vietą. Šį faktą patvirtina
apklausos duomenys, liudijantys, kad tik keletas aukštąjį
ir aukštesnįjį išsilavinimą įgijusių bažnyčios muzikų yra
baigę vargonų studijas ar bent jau lankę vargonininkų
kursus. Dauguma muzikų, bažnyčioje atliekančių
vargonininko pareigas, įgiję kitas, dažnai mažai ką
bendra su darbu bažnyčioje turinčias specialybes:
muzikos pedagogo, choro ir orkestro (netgi bigbendo)
dirigento, kanklių, smuiko, džiazo specialybių ir kt.
Nenuostabu, jog vargonavimas bažnyčioje tiek anksčiau,
tiek ir dabar dažnai laikomas antraeiliu, papildomu
uždarbiu. “Šiais laikais nerasčiau vargonininko, kuris
greta savo darbo bažnyčioje nedirbtų dar keleto darbų.
Viena vertus, Bažnyčiai yra sunku mokėti vargonininkui
tokią algą, kad jis galėtų pragyventi ir išlaikyti šeimą.
Kita vertus, Bažnyčia daug praranda, kad vargonininkas
priverstas dirbti kitus, dažniausiai muzikos mokytojo ar
saviveiklinių būrelių vadovo, o dažnai ir su muzika
nesusijusius darbus. Tuomet jis negali skirti pakankamai
laiko bažnyčiai ir savo - vargonininko profesijai.”[5]
Bažnyčios vargonininkų manymu, į darbo valandų
apskaitą turėtų būti įtrauktas laikas, skirtas pasiruošti
apeigoms, tai yra asmeninis ruošimasis, repertuaro
parinkimas ir taikymas individualiems kolektyvams,
aranžuočių rašymas, natų parengimas, repeticijos.
Dalis apklaustųjų vargonininkų sako atliekantys misiją
Bažnyčiai, už kurią nereikalauja ir negauna atlyginimo.
Nors muzikinės paslaugos Bažnyčiai neapmokestinamos,
tačiau be valstybės dotacijų, vien iš tikinčiųjų aukų
išsilaikančiai Bažnyčiai sunku mokėti atlyginimus jai
talkinantiems asmenims. Todėl čia dažnai ateinama
dirbti savanorystės pagrindu. “Vargonininko profesija
labiau panaši į misiją, taip pat ir choristų, kurie už tai
negauna jokio atlyginimo, ateina ir gieda iš idėjos.”[6]
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar didžiausi profesiniai
reikalavimai keliami vyskupijų katedrų vargonininkams,
o kitose miestų, net ir sostinės bažnyčiose muzikavimo
lygis labai įvairus. Jis, kaip ir anksčiau, tebepriklauso
nuo kunigo keliamų reikalavimų, parapijos poreikių ir,
žinoma, paties vargonininko profesinių ambicijų.
“Atgavus Nepriklausomybę (1990 m.), Lietuvos
bažnyčiose mačiau dvi muzikantų rūšis: daugmaž
savamokslius bažnyčios vargonininkus (daug ką
perėmusius “iš klausos” ar susiklosčiusių vietinių
įpročių) ir profesionalus, kurie puikiai moka atlikti
kūrinius ir skaityti iš lapo, bet nieko daugiau (t.y.
neišmano liturgikos).”[7] Taip pat išliko atskirtis tarp
miesto ir kaimo bažnyčių. Periferijoje apskritai trūksta
profesionalių muzikų, ką jau kalbėt apie profesionalius
vargonininkus. Apklausus vargonininkus paaiškėjo, kad
aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą yra įgiję mažiau nei
pusė jų, o daugumai, kad susitvarkytų su vargonininko
pareigomis, pakanka būti baigus kurią nors specialybę
muzikos mokykloje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai
vargonininkas neturi jokio muzikinio išsilavinimo.
Situacija nuo tarpukario laikų nepasikeitė. Kai kur
bažnyčios vargonininku gali dirbti bet kuris asmuo, bent
kiek prasilavinęs muzikoje. Todėl ir šiomis dienomis,
dalyvaujant kai kurių parapijų liturgijoje, kurią papildo
muzika, vis dar galima pritaikyti XX a. pradžioje
pamėgtą posakį apie profesinę vargonininkų
kvalifikaciją, vadinant ją “evangeliškuoju” vargonavimu,
“kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė”[8].
Nemaža dalis Lietuvos bažnyčiose dirbančių
vargonininkų yra tik iš dalies arba visai nesusipažinę su
po Vatikano II Susirinkimo išleistais bažnytinės muzikos
dokumentais. Patyrinėjus šiuos dokumentus aiškėja, kad
Lietuvoje jie ne visada teisingai interpretuojami,
nukrypstama nuo sakralinės muzikos, kuri turėtų
skambėti Bažnyčioje, esmės.
Kaip anksčiau, taip ir dabar tiek didmiesčiuose, tiek
provincijoje yra ir puikių profesionalių bažnyčios
vargonininkų. Šiose parapijose klesti ne tik bendras
muzikinis, dvasinis, bet ir kultūrinis bendruomenės
lygis. Į Bažnyčios gyvenimą įtraukiama šviesuomenė,
suburiami muzikalių vaikų, jaunimo bei mokytojų
chorai. Vargonininkas čia atlieka per amžius
susiklosčiusią daugiaplanę bažnyčios muziko ir
kultūrininko misiją.
Bažnyčios vargonininko profesinė ir socialinė
perspektyva
Daugelyje Europos šalių, kuriose Bažnyčia, kaip ir
Lietuvoje, nėra valstybinė institucija, ji yra išlaikoma iš
bendruomenės narių mokamo metinio mokesčio.
Taikant šį modelį, turėtų būti lengviau atsiskaityti su
bažnyčiose dirbančiais tarnautojais, palengvėtų ir
finansinė bažnyčios pastatų išlaikymo našta. Tikėtina,
kad Lietuvos katalikų bendruomenė pritartų tokio
mokesčio įvedimui ir galimai norėtų tokiu būdu prisidėti
prie savo parapijos išlaikymo. Būtent tokia savo patirtimi
ir teigiamais įspūdžiais dalijosi buvęs Zalcburgo Jėzaus
Širdies misionierių vienuolyno vargonininkas ir choro
vadovas Vilimas Norkūnas, dabar vargonuojantis Kauno
Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje ir dirbantis
su jaunimo choru Exaudi: “Austrijoje ar Vokietijoje
Bažnyčia taip pat yra išlaikoma bendruomenės, kaip ir
Lietuvoje, tačiau, skirtingai nei čia, ten tikintieji moka
Bažnyčios mokestį, vadinamą dešimtine. Kiekvienas
deklaruodamas savo gyvenamąją vietą, tautybę, tikėjimą,
deklaruoja ir pajamas. Su šia deklaracija yra susijusios
prievolės, kurių viena yra Bažnyčios mokestis. Paprastai
šis mokestis nesiekia 1 procento nuo uždirbtų pajamų
per metus. Bažnyčia atsižvelgdama į kiekvieno
parapijiečio pajamas ir socialinę padėtį, esant būtinybei,
sumažina mokestį arba nuo jo atleidžia. Pvz., studentai
nuo šio mokesčio yra atleisti, o asmuo, uždirbantis 1000
eurų per mėnesį, per metus sumoka iki 80 eurų, ir tik tuo
atveju, jei neturi išlaikyti šeimos. Su kiekvienu auginamu
vaiku šis mokestis dar ženkliai mažinamas arba nuo jo
visai atleidžiama. Bažnyčios vadovybė atsižvelgia į
kiekvieno bendruomenės nario individualią finansinę
situaciją ir neužkrauna nepakeliamos mokesčio
naštos”[9].
Pasak vargonininko, šiose šalyse, nors bažnyčios
vargonininkų atlyginimo tarifai yra ne teisiškai
įpareigojantys, bet rekomendacinio pobūdžio - visgi jų
yra laikomasi. Šiuos tarifus nustato vyskupijos
Bažnytinės muzikos taryba arba kitaip vadinamas
“Bažnytinės muzikos referatas”. Atlyginimo tarifų
vargonininkui gairės yra orientuotos į jo profesinio
išsilavinimo lygmenį. “Kai atvažiavau į Zalcburgą (aut.
past. 2002 m.), vargonininkas be aukštojo išsilavinimo
čia uždirbdavo 12 eurų, įgijęs bakalauro išsilavinimą - 16
eurų, o magistro - 20 eurų (aut. past. už Mišias). Kuo
aukštesnį muzikinį išsilavinimą yra įgijęs vargonininkas
ir kuo daugiau investavęs į savo profesiją, tuo labiau
įvertinamas ir atlyginamas jo darbas.”[10].
Rekomendaciniai tarifai yra atnaujinami kas keleri
metai, pagal esamą pragyvenimo lygį, jie šiek tiek skiriasi
skirtingose vietovėse ir šalyse. Paskutinį kartą minėtoje
Zalcburgo arkivyskupijoje atlyginimai vargonininkams
buvo padidinti 2014 m. pradžioje [11].
Skirtingai, nei Lietuvoje, minėtų Vakarų Europos šalių
didžiosiose bažnyčiose būna skelbiami vieši konkursai
užimti vargonininko vietą. Konkurse Bažnyčios muzikų ir
dvasininkų komisija vertina ne tik vargonininko
diplomus ir pasiekimus, bet ir realius giedojimo,
vargonavimo, improvizavimo ir kitus būtinus įgūdžius.
Mažesnėse parapijose aukštasis muzikinis išsilavinimas
nėra būtina sąlyga vargonininkui, tačiau iš jo
pageidaujama būti baigus sakralinės muzikos mokyklą
prie vyskupijos. Šios mokyklos yra tarsi kursai, kurių
metu bažnyčių vargonininkai įgyja reikalingų praktinių
įgūdžių ir liturginių žinių. “Deja, Lietuvoje net ir kai
kuriose didžiosiose bažnyčiose pakanka savanorio,
pramokusio groti gitara ir šlovinimo giesmių ir nesvarbu
ar jis moka tradicines, privalomas Šv. Sakramento
giesmes, tokias, kaip “Pulkim ant kelių”, “Linksmą
dieną” ir kitas.”[12]
Grįžtant į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargonininko
profesines ir socialines aktualijas, nesunku pastebėti,
kad daugiaplanės vargonininko profesijos pobūdis nuo
XX a. pradžios iki šių dienų iš esmės nepasikeitė. Liko
neišspręsti esminiai, tarpusavyje susiję socialinio statuso
ir profesinės vargonininko kompetencijos klausimai.
Anot pačių vargonininkų, kai kuriose bažnyčiose
Lietuvoje sakoma, kad mums nereikia profesionalų, nes
mes neturime iš ko jų išlaikyti. Į bažnyčios muziką
žiūrima ne kaip į profesiją. Juk vargonininkas kaip ir kiti
turi turėti iš ko gyventi, susimokėti už būstą,
komunalines paslaugas, maistą ir visa kita. Jei
vargonininkui iš atlyginimo nepakanka susimokėti net už
transporto bilietą - taip neturėtų būti. Tarsi, greta
vargonavimo bažnyčioje, jam būtų keliamas reikalavimas
turėti tokį darbą, iš kurio jis pragyventų, bet ir sykiu
visuomet turėtų galimybę kasdien groti Mišiose,
laidotuvėse ar jungtuvėse ir visais kitais atvejais. Svarbus
yra kunigo požiūris, siekiant harmoningo ir darnaus
vargonininko ir parapijos bendradarbiavimo“[13].
Siekiant sklandaus Bažnyčios dvasininkų ir muzikų
bendradarbiavimo, o taip pat ir harmoningo
profesionaliosios sakralinės muzikos skambėjimo
bažnyčios erdvėje, šiandien būtina giliau ir plačiau
pažvelgti į daugiaplanės vargonininko profesijos pobūdį
įtakojančius profesinius ir socialinius veiksnius.
Remiantis daugiau nei šimtmečio istorine patirtimi ir
žvelgiant į perspektyvą, matyti, kad tik išsprendus
socialinio vargonininko statuso bei apibrėžto ir
pastovaus atlyginimo klausimą, būtų galima pradėti
bažnyčios muziko darbą vadinti profesija Lietuvoje ir
imti kelti profesinius reikalavimus bažnyčių
vargonininkams ir bažnyčiose skambančiai muzikai.
Tuomet būtų skatinama profesionalių vargonininkų,
baigusių platų disciplinų spektrą aprėpiančias vargonų
studijas aukštosiose muzikos mokyklose, motyvacija
rinktis bažnyčios muziko profesiją, o bažnyčios
vargonininko studijos aukštojo mokslo įstaigose išties
taptų prasmingos. Vargonininko pareiga turėtų būti
orientuota į per šimtmečius susiformavusių
profesionaliojo meno ir sakralinės muzikos puoselėjimą
Bažnyčios erdvėje, o misija - skleisti muzikinę-dvasinę
kultūrą tikinčiųjų bendruomenėje ir plačioje
visuomenėje, kurios nemaža dalis kasdien susiburia
Katalikų Bažnyčioje.
[1] Landsbergis V. Vargonininkų gadynė // Pergalė. 1976. Nr. 9. P. 160.
[2] Kursa organistów // Muzyka Kościelna. 1888. Nr. 8. P. 60–61.
[3] Vargonininkas Trumpaplaukis. Vargonininkų reikalai // Šaltinis.
1907. Nr. 24. P. 374.
[4] Iš straipsnio autorės pokalbio su Vilniaus arkikatedros bazilikos
vargonininku Bernardu Vasiliausku. 2013 12 06.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat.
[7] Iš straipsnio autorės pokalbio su vargonininke, muzikologe, LMTA
doc. dr. Danute Kalavinskaite. 2014 02 11.
[8] Landsbergis. Vargonininkų gadynė // Ten pat. P. 156–157.
[9] Iš pokalbio su vargonininku, dirigentu, Zalcburgo Mozarteum ir
Graco (Austrija) menų universitetų vargonų ir sakralinės muzikos
absolventu, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoju Vilimu
Norkūnu. 2014 m. spalio mėn.
[10] Ten pat.
[11] Šiomis dienomis įgijęs specializuotą sakralinės muzikos magistro
laipsnį minėtoje Zalcburgo arkivyskupijoje vargonininkas už Mišias
gauna € 34.00, dirigavimo, vargonų, koncertinio skyriaus ar pedagogikos
magistro laipsnį - € 31.00, baigęs bakalauro studijas arba vyskupijos
konservatoriją (B-kategoriją) - po € 27.00, dar besimokantys bakalauro
studijose (C kategorija) € 23.00. Be specialaus muzikinio išsilavinimo (D
kategorija), bet įgiję reikalingų praktinių įgūdžių ir liturginių žinių - €
18.00. http://www.kirchen.net/kirchenmusik/page.asp?id=17276
[12] Iš pokalbio su vargonininku, dirigentu, Zalcburgo Mozarteum ir
Graco (Austrija) menų universitetų vargonų ir sakralinės muzikos
absolventu, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoju Vilimu
Norkūnu. 2014 m. spalio mėn.
[13] Ten pat.