Skaitiniai

Vargonininkui ir kompozitoriui

Z.Aleksandravičiui - 100

2011 metų sausio 1-ąją dieną suėjo 100 metų, kai gimė žymus tarpukario Lietuvos muzikas - vargonininkas, pedagogas, atlikėjas ir kompozitorius Zigmas Aleksandravičius (1911-1965). Svarus įnašas į Lietuvos muzikinės kultūros raidą - Z.Aleksandravičiaus pedagoginė veikla, pagrįsta itališkąja vargonavimo tradicija. Grįžęs į Lietuvą po studijų Paryžiuje, Romoje ir Prahoje, jis dėstė vargonus ir teorines disciplinas Kauno ir Vilniaus konservatorijose, surengė eilę vargonų solo koncertų Kauno Tėvų Jėzuitų bažnyčioje, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais pasišventė kūrybai.

Biografija

Zigmas Aleksandravičius gimė 1911 m. sausio 1 d. Girdžiuose, Raseinių apskrityje vargonininko šeimoje. Būdamas devynerių pradėjo groti mišioms Čiobiškio parapijos bažnyčioje. 1930 m. baigė Kybartų “Žiburio” aukštesniąją komercijos mokyklą. 1928-1935 metais vargonininkavo Alytaus bažnyčioje. 1931-1935 m. dirbo muzikos mokytoju Alytaus Žemės ūkio mokykloje. Organizuodamas ir vadovaudamas chorams, Alytuje surengė apie penkiasdešimt koncertų, kuriuose propagavo ir lietuvių kompozitorių kūrinius. 1930-1936 m. studijavo Kauno konservatorijoje, kurioje baigė Nikodemo Martinonio (1887-1957) vargonų ir Balio Dvariono (1904-1972) fortepijono klases. Baigdamas Kauno konservatoriją surengė savo pirmąjį vargonų muzikos rečitalį ir gavęs valstybinę stipendiją išvyko į užsienį tęsti studijų. 1936 m. rugsėjo-gruodžio mėn. (vieną semestrą) Zigmas Aleksandravičius mokėsi Paryžiaus Normalinėje muzikos mokykloje pas žymųjį vargonininką, kompozitorių Marcelį Dupré (1886-1971). Nuo 1937 metų tęsė studijas Karališkojoje Šv. Cecilijos konservatorijoje Romoje (R. Conservatorio di musica S. Cecilia) pas profesorių Fernando Germani, gavo licenciato laipsnį. Drauge studijavo Vatikano Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute (Pontificium Institutum Musicae Sacrae), kuriame 1938 m. liepos mėnesį baigė grigališkojo giedojimo studijas licenciato laipsniu “su pagyrimu” (Cum laude) ir vargonų studijas magistro laipsniu pas profesorių Ferruccio Vignanelli. Atostogų metu Z.Aleksandravičius tobulinosi Sienos Chigi’ų muzikos akademijoje (Akademia Musicale Chigiana in Siena): vargonavimo pas prof. Fernando Germani ir dirigavimo pas prof. Alfredo Casella. 1938 metais Zigmas Aleksandravičius įstojo į Prahos (Čekija) konservatorijos profesoriaus Otokaro Šíno kompozicijos klasės penktą kursą, kurį baigė 1939 metų birželio mėnesį gaudamas diplomą, ir choro dirigavimo ketvirtą kursą pas prof. Pavelą Dědečeką (išėjęs orkestro dirigavimo, instrumentacijos, partitūrų griežimo, muzikos formų, kompozicijos kursą). Dirigavimo studijas baigti sutrukdė prasidėjęs karas. 1939 metais Zigmas Aleksandravičius buvo pakviestas dėstyti vargonų ir grigališkojo choralo į Kauno konservatoriją. Nuo 1945 metų - Vilniaus, vėliau Lietuvos valstybinės konservatorijos docentas. 1947 m. buvo apdovanotas padėkos raštu už “nuoširdų darbą Vilniaus valstybinėje konservatorijoje”. Iki 1949 metų dėstė vargonus, vėliau teorines disciplinas, nuo 1959 m. pasišventė kūrybai. Tuo metu sukurti stambiausi Z.Aleksandravičiaus kūriniai: operos “Vasarvidžio nakties sapnas” (nebaigta, pagal W.Shakespeare’ą), “Dangutė” (Maironio libretas), simfoninė poema “Anykščių šilelis”, kiti stambūs simfoniniai ir kameriniai kūriniai, muzika vargonams, choro ir solo dainos. Zigmas Aleksandravičius mirė 1965 metų kovo 5 dieną, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. [1]

Artimųjų prisiminimai

Vaikystė, pirmieji mokytojai... Zigmo tėvas, kilęs iš Žemaitijoje esančio Skriaudžių kaimo, Vladas Aleksandravičius buvo vargonininkas, išsilavinęs žmogus, baigė Kražių keturmetę progimnaziją, trejus metus dirbo valsčiaus sekretoriumi. Nuo šešerių metų Zigmas buvo tėvo sodinamas prie pianino, nuo devynerių, nepasiekdamas pedalų, jau grodavo vargonais per Gavėnią ir Adventą. Žiemą būdavo sunku, kai motina anksti žadindavo į mišias. Būdamas trylikos Zigmas vargonininkavo nedidukėje Čiobiškio parapijoje, dirbo pilnu krūviu, tvarkė visą metrikaciją ir pažymėjimus, turėjo dailią rašyseną. Šios parapijos klebonas, kunigas Pupaleigis buvo šviesus žmogus, pas jį svečiuodavosi visa Kauno šviesuomenė. Kunigas Pupaleigis laikėsi įprasto griežto režimo: nesvarbu žiemą ar vasarą, devintą valandą eidavo gulti, o penktą ryto keldavosi. Negerdavo nė lašo degtinės, per atlaidus ar kunigų suvažiavimus atsiprašydavo už šią savo “ydą” ir atėjus metui eidavo ilsėtis. Zigmą jis mylėjo kaip savo sūnų. Paprastai vargonininkas, zakristijonas ir špitolnikas sėdėdavo prie atskiro stalo, o Zigmą visuomet sodindavosi šalia savęs, per kalėdojimus ar metines imdavo jį kartu. Kunigas jį eksternu paruošė gimnazijos baigimo egzaminams. Neilgai trukus mokinys atkaklumu ėmė lenkti savo mokytoją. Pamenu, Zigmas pasakodavo, kai atveža numirėlį į bažnyčią, o jie abu tuo metu sprendžia uždavinius, klebonas sakydavo: “palauks, jam jau nėra kur skubėti...”. Sykį, kai Zigmas klebono paliepimu prikepė kalėdaičių ir turėjo drauge važiuoti kalėdoti, tol ginčijosi, kad nevažiuosiąs, nes turįs mokytis, kol galų gale klebonas nenorom turėjo nusileisti. Tuo metu greta vargoninkavimo Zigmas jau atlikdavo visas bažnyčios raštininko pareigas. Studijų metai... Zigmas buvo vyriausias (ir ūgiu aukščiausias) iš septynių vaikų šeimoje, be jo dar buvo trys seserys ir trys broliai. Jauniausias brolis Vaclovas Aleksandravičius - kunigas, daug metų dirbęs senojoj mažojoj medinukėj ir dabartinėje Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, dabar jam arti devyniasdešimt. Zigmas buvo įpratęs rūpintis jaunesniais šeimos nariais, todėl persikėlė į Alytų (1928 m.), nes reikėjo padėti ten gyvenančioms seserims. Čia dėstytojaudamas Alytaus muzikos mokykloje, vargoninkavo, vadovavo jaunimo miesto ir bažnytiniam chorams ir tuo pačiu metu jau studijavo Kauno konservatorijoje. Nei šokiams, nei pramogoms laiko nebuvo, tik dirbo, dirbo ir dirbo... Važinėdamas į paskaitas iš Alytaus į Kauną, ne tik kad nepraleido, bet nė karto nepavėlavo į užsiėmimus. Tik paskutiniajame kurse persikėlė į Kauną, nuomojosi kambarį šalia Rotušės aikštės. Įpratęs prie griežto ir asketiško režimo studijų metu, savo punktualumu ir stropumu buvo puikus pavyzdys kolegoms. Poetas Aleksys Churginas (1912-1990) ir kompozitorius Antanas Račiūnas (1905- 1984), aplankę mus Žvėryne, pasakojo, jog studijuodamas Romoje, “jis nei Romos, nei Italijos nematė. Gelbėdamasis nuo nuolatinio karščio su šlapiu rankšluoščiu ant galvos, įmerkęs kojas šaltame vandenyje būdavo įnikęs į knygas ir raštus”. Leisdavo sau kiek atsikvėpti nebent sekmadieniais... [2] Tėvas... Zigmo Aleksandravičiaus dukra, žinoma menotyrininkė, profesorė dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, savo tėvą prisimena buvusį labai energingą, valdingą, tarsi “nerimstantį liūtą narve”, nuolat siekiantį savo užsibrėžtų tikslų. Ji labai jį mylėjo. Iki penkerių metų užmigdavo tik jo nešiojama ant nugaros. Būdama 9-10 metų amžiaus, kai tėvas dirbdavo namie, ji dažniausiai likdavo su juo. Aleksandra ypatingai ryškiai prisimena popietes, kai jų namuose Žvėryne lankydavosi tarpukario Lietuvos inteligentai: grįžęs iš tremties rašytojas, poetas, dramaturgas Kazys Inčiūra (1906- 1974), fotografas Stanislovas Paulauskas, fisharmonijų ir vargonų meistras Jeronimas (anksti miręs, jis perrašinėdavo tėvui natas). “Pamenu, jie įeidavo susigūžę, susitraukę, niūrūs, tačiau nusivilkę paltus ir atsisėdę prie apvalaus medinio stalo, greta kurio aš dažniausiai žaisdavau, tapdavo visai kitais žmonėmis, atsipalaiduodavo ir tarsi atgydavo. Tuomet girdėdavau nesibaigiantį humorą, laisvą juoką, kandžią ironiją. Čia jie kalbėjosi tomis temomis, kurios negalėjo skambėti viešai. Diskutavo apie Dievą, idealus ir niekada nelietė buitinių temų. Jie kvėpavo pilna krūtine - tai buvo prieškario vyriškio stilius. Tačiau, kai rengdavosi išeiti pro duris, jie vėl tapdavo pilki ir susigūžę. Jie negalėjo būti savimi, nuolat lydinti įtampa pamažu palaužė jų sveikatas. Labai gaila Lietuvos vyrų inteligentų kartos, kuriuos nušienavo karas.” [3] Šeima... Aleksandra mena, jog abu tėvai buvo labai stiprūs žmonės. Nors šeima, Aleksandravičiūtės manymu buvo patriarchalinio tipo, tačiau “kilus neaiškumams mes, vaikai, niekada negirdėdavome ginčų ir nejausdavome kurio vieno iš tėvų stipresnės pozicijos. Visada žinodavome, kad bus prieita vieninga ir neginčyjama abiejų tėvų bendra nuomonė”. Zigmo žmona Aleksandra Aleksandravičienė (Milevičiūtė, g. 1918 m.) kilusi iš Aukštaitijos. Jos tėvas turėjo 60 ha dvarelį Bagaslaviškyje, buvo pasiturintis energingas ūkininkas, ūkininkavo “moksliškai”, pagal žemės ūkio žurnalus ir rekomendacijas, naudodamas naujausius tuometinius agronomijos ir veterinarijos metodus. Bagaslaviškio dvare užaugo penki vaikai: du iš pirmosios santuokos ir trys iš antrosios: Jonas, Marijona ir jauniausia Aleksandra, matyt, iš tėvo paveldėjusi tvirtą būdą ir charakterį. Aleksandra Aleksandravičienė - gydytoja iš pašaukimo. Baigusi medicinos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete (1942) dirbo privačioje Mažylio ligoninėje Kaune, nuo 1945 m. - Universitetinės Antakalnio ligoninės poliklinikoje Vilniuje. Aleksandra Aleksandravičienė visą gyvenimą nesiskyrė ir su muzika: vaikystėje dainavo Bagaslaviškio gimnazijos, o studijų metais Kauno universiteto choruose. Ji visada buvo optimistė, žingeidi, kelionių ir knygų mėgėja, sportininkė. Ne smulkmeniška, geranoriška, mylėjo žmones, jais rūpinosi ir nuoširdžiai su jais bendraudavo. Žmoną Aleksandrą Aleksandravičius pagarbiai vadino “liaudies balsu”, klausdavo jos nuomonės, tardavosi dėl tekstų rašomai muzikai, prašydavo paklausyti ir įvertinti sukurtas melodijas. Ji visuomet palaikė vyrą, padėjo jam atsiskleisti kaip kūrėjui. Sulaukusi gražaus ir garbingo amžiaus Aleksandra Aleksandravičienė dabar gyvena Vilniaus senamiestyje su savo dukra Aleksandra. Ji daug skaito, domisi kultūriniu Lietuvos gyvenimu, vasaromis ilsisi Bareišiūnų kaime. Zigmo Aleksandravičiaus šeimoje yra ir sūnūs, abu inžinieriai: Eligijus Aleksandravičius ir Zigmas Aleksandravičius.

Zigmo Aleksandravičiaus koncertinė veikla

Zigmo Aleksandravičiaus koncertinė veikla verta atskiro dėmesio. Ruošdamasis vargonų koncertams jis pasirinkdavo įvairių epochų, dažniausiai mažai žinomą repertuarą, kurį parengdavo įtemptai dirbdamas, dažnai ir naktimis. Artimi jo kolegos prisimena: “Atėję paryčiui į konservatoriją, rasdavome jį mirtinai išvargusį po naktinių darbų prie vargonų. Jis buvo savy netelpąs žmogus (...)” [4] Baigdamas Kauno konservatoriją 1936 metų birželio 28 dieną Tėvų Jėzuitų bažnyčioje surengė pirmąjį vargonų rečitalį. Koncerte buvo atlikta tiek apimtimi, tiek techniškai sudėtinga programa: J.S.Bacho Fantazija ir fuga g-moll, BWV 542, Tokata C- dur, BWV 564, C. Francko “Didžioji simfoninė pjesė”, op. 17, M.Regerio Sonata d-moll. To meto kritikai teigiamai įvertino pirmąjį jo pasirodymą. Kazimieras Banaitis Zigmą Aleksandravičių priskyrė prie “gabių instrumentalistų-koncertantų, kuriems ateityje teks atsakingas ir reikšmingas vaidmuo - atlikti kultūrinę misiją [5] “. Pabrėždamas programos sudėtingumą, įvairumą ir naujumą, kritikas pastebi, jog “priaugančioji mūsų muzikos generacija nesibaido rimtos modernios muzikos ir ieško kelių eiti į šį mums dar mažai žinomą pasaulį, (...) užkirsiantį kelią neskoningam ir pretenzingam diletantizmui, kuris pastaruoju laiku Lietuvoj taip gausiai pradėjo reikštis” ir, tarsi pranašaudamas Z.Aleksandravičiaus ateitį, linki jam “kurį laiką pavažinėti į Vakarų Europos didžiuosius centrus ir ten praplėsti savo menišką akiratį [6] ”. Kitas Z.Aleksandravičiaus koncertas, sutraukęs visą Kauno publiką, įvyko 1939 metų lapkričio 18 d. Kaune, sugrįžus po studijų Romoje ir Prahoje, toje pačioje Tėvų Jėzuitų bažnyčioje. A.Budriūno žodžiais tariant, “koncertas praskambėjo naujai ir įtikinamai. Atlikdamas L.Vierne’o I simfonijos finalą, C.Francko Choralą a-moll ir F.Liszto fugą (orig. - Fantaziją ir fugą) “Ad nos, ad salutarem undam”, Z.Aleksandravičius pasirodė meniškai subrendęs ir techniškai pasiruošęs vargonų maestro. Pastebėti įdomūs ir nauji balsų junginiai [7]”. Koncertų metu Z.Aleksandravičius nesinaudodavo asistento paslaugomis, kartais pasigirsdavo ir “bandomųjų akordų”, jo grojimas buvo gyvas, impulsyvus ir išraiškingas. Z.Aleksandravičius buvo laikomas “šviesių, saulėtų nuotaikų muziku, linkusiu į akademizmą (...), turinčiu vargoninį stilių ir dvasią, bei valdančiu vargoninę techniką [8] ”. Netrukus, 1940 metų kovo 15 dieną, buvo surengtas dar vienas jo vargonų koncertas. Be G.F.Händelio, šio koncerto repertuare vėl pasirinkti daugiausiai romantikų ir impresionistų autorių kūriniai: C.Francko Choralas h-moll, R.Schumanno Kanonas h-moll, M.E.Bossi “Studie Sinfonico”, M.Regerio “Benedictus”, F.Liszto Preliudas ir fuga B-A-C-H, S.Karg-Elerto “La ninfa del lago” (Ežero dvasia) - liudija atlikėją buvusį romantinės bei impresionistinės vargonų muzikos šalininką. Tai patvirtina ir kitas jo vargonų muzikos rečitalis, įvykęs 1943 vasario 21 Kauno Įgulos bažnyčioje. Be J.S.Bacho Tokatos F-dur, BWV 540, ir A.Corelli Pastoralės, skambėjo R.Manari “Koncertinis etiudas” pedalams, M.E.Bossi “Heroinė pjesė”, M.Dupré “Variacijos Kalėdinės giesmės tema”, S.Karg-Elerto “Ežero dvasia”, C.Francko Finalas, op. 21. “Koncertas pasižymėjo aukštu meniniu lygiu (...), gausiai susirinkę klausytojai buvo nustebinti grojančiojo muzikaliai ir techniškai tobulu, rafinuotu ir stilistiškai išryškintu kūrinių atlikimu [9] ”.

Pedagoginiai principai ir metodika

Zigmo Aleksandravičiaus pedagoginė veikla paremta žymių muzikologų, žinomų vargonų meno tyrinėtojų bei jo paties teoriniais darbais. Z.Aleksandravičius nuodugniai analizavo naujausią to meto vargonų literatūrą, supažindinančią su registruotės ir interpretavimo tradicijomis. Ja remdamasis, parašė tris stambius metodinius veikalus: “Vargonų orkestracija”, “Improvizavimo vadovėlis vargonininkams” ir studiją “Vargonų registracijos menas” (ji dar vadinta “Organografija”). Pastarajame darbe pateikta daugiausia metodinės medžiagos, ir apskritai tai buvo stambiausias tuo metu verstas į lietuvių kalbą metodinės vargonų literatūros veikalas. Visi Z.Aleksandravičiaus metodiniai darbai yra likę rankraščiuose. “Organografija” - tai keturių dalių darbas apie italų, vokiečių, prancūzų XX a. vargonavimo meną, kuriame, remdamasis žymių italų vargonų tyrėjų veikalais, autorius atveria italų vargonų mokyklos duris Lietuvos vargonininkams. Nemažai dėmesio čia skirta italų vargondirbių kūriniams. Tuomet tai buvo labai vertingos žinios Lietuvos vargonininkams, susipažinusiems tik su vokiečių ir prancūzų vargonų tradicijomis. Čia išvardytas platus XX a. vargonų meno tyrinėtojų sąrašas teikė tuomet pačią naujausią informaciją, autoriaus išversti itališki terminai ir sąvokos atskleidė naujus italų vargonų kultūros labirintus. Z.Aleksandravičius “Organografiją” ketino įtraukti į Kauno konservatorijos Vargonų skyriaus mokymo planą. Svarbią mokomąją reikšmę turėjusi Z.Aleksandravičiaus studija “Vargonų orkestracija” yra tarsi “Organografijos” pratęsimas ir papildymas. Šiame veikale labai detaliai ir aiškiai išdėstyti ne tik pagrindiniai vargonų balsuotės principai, bet įsigilinta ir į bendrą instrumento mechaninę konstrukciją bei veikimo principus. Remdamasis įvairiomis mokyklomis ir autoriais, jis detaliai perteikė skaitytojui vargonų registruotės principus. Vadovėlyje “Vargonų orkestracija” sutelkta paties Z.Aleksandravičiaus praktinė patirtis su jo individualiais pamąstymais ir pastebėjimais. Z.Aleksandravičiaus metodinių veikalų sąvadą papildo 12 pamokų “Improvizavimo vadovėlis vargonininkams”. Jame sujungtos vargonų technikos, harmonijos, kontrapunkto, grigališkojo choralo, kompozicijos ir instrumentuotės sritys. Šioje improvizavimo mokymo priemonėje pabrėžtinai akcentuojamas nuolatinis darbas, metodiškas mokymasis, skiepijama drausmė. Išvados padarytos iš paties autoriaus patirties, jam besiruošiant improvizavimo egzaminams Paryžiaus konservatorijoje. Pagal Z.Aleksandravičiaus sudarytą septynerių mokslo metų Vargonų skyriaus programą (1942) su trejų metų improvizacijos bei 2 metų specializacijos kursais vargonų klasės klausytojai Kauno konservatorijoje, deja, mokėsi neilgai, tik keletą metų. 1943-iaisiais vokiečių valdžiai uždarius Kauno konservatoriją, nutrūko mokslas ir Vargonų skyriuje. Tiesa, 1945 metais Vilniaus konservatorijoje įsteigtoje vargonų klasėje kurį laiką buvo mokoma pagal šią sudarytą programą. 1949 metais sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas vargonų klasė buvo panaikinta. Z.Aleksandravičius dar kurį laiką dėstė teorines disciplinas. Buvęs besąlygiškai reiklus sau, daug reikalavo ir iš savo studentų.

Kūriniai vargonams

Prie vargonų Z.Aleksandravičius vėl sugrįžo 1962 m., tik ne kaip atlikėjas, bet kaip kompozitorius. Z.Aleksandravičiaus vargonų kūryba nėra gausi, kaip ir bendrai visas lietuvių vargonininkų kūrybinis palikimas, todėl vargonininkams ji vertinga. Muzikos kritikų vertinimu, Z.Aleksandravičiaus kompozicijos parašytos nuosaikiu, neperžengiančiu akademinės polifonijos ir harmonijos ribų, stiliumi. Šią nuomonę patvirtina Z.Aleksandravičiaus kompozicijos dėstytojo Prahos konservatorijoje Otokaro Šíno žodžiai: “Stengiausi iš tavęs padaryti modernistą, tačiau klydau - esi iki kaulų smegenų klasikas ir būsi neoklasiku - tai tavo kelias [10] ”. Vargonų kūriniai, kaip ir visa metodinė Z.Aleksandravičiaus literatūra, yra likę rankraščiuose. Tai “Lyrinė-epinė simfoninė poema” C-dur (Andante maestoso, Andante sostenuto e cantabile, Allegro con brio), “Gedulingas maršas” (Marche funébre) c-moll, Nr. 1 (Largo) ir “Rondo” D-dur (iš op. “Dangutė”), Nr. 2 (Poco adagio). Dalis jų yra perdirbti iš simfoninių veikalų, kiti - iš klavyro. Rankraštyje yra išlikusi dar 1939 m. sukurta giesmė “Tėve mūsų” ir vėliau parašytas “Maršas” g-moll, Nr. 6. Ryškiausias, geriausiai vertinamas, “vargoniškiausias” ir dažniausiai atliekamas Z.Aleksandravičiaus kūrinys vargonams - “Tema ir variacijos vargonams” d-moll (Lento). Romantinės prancūzų muzikos dvasioje sukomponuotame kūrinyje girdimos ir lietuvių liaudies dainų intonacijos. Tema ir 10 ją plėtojančių variacijų kontrastingos savo nuotaikomis, tempais, faktūra, registruote. Variacijas Lietuvoje yra atlikę Bernardas Vasiliauskas, Nijolė Dainienė. Po Z.Aleksandravičiaus mirties, 1967 metais žymus estų vargonininkas, kompozitorius Hugo Lepnurmas (1914-1999) atliko jo “Temą ir variacijas” vargonams kaimyninėse šalyse (”Rondo” puikiai tiko vargonų bisui). Koncertai skambėjo Tbilisyje, Baku, Erevane, Rygoje. “Kuo daugiau su jomis dirbu, tuo daugiau man jos patinka - jose yra daug lietuviškos žemės, liaudies, laisvos lietuviškos jūros ir lietuviškos sielos. Noriu jas vis griežti ir griežti [11] ”.

Epilogas

Apie Zigmo Aleksandravičiaus asmenybę mums byloja palikti jo darbai: metodiniai veikalai, koncertai, pedagoginė veikla, kūryba. Apie jį rašė Lietuvos muzikologai: Rimantas Gučas, Jūratė Landsbergytė, V.Smolskienė. Jo teoriniais veikalais bei juo pačiu kaip profesionaliu pedagogu ir atlikėju, išmanančiu Europos vargonų mokyklas, domėjosi ir kaimyninių šalių aukštųjų mokyklų specialistai: Hugo Lepnurmas, Aleksandras Gedike (1877-1957), Leonidas Roizmanas (1916-1989). Zigmas Aleksandravičius išugdė eilę žymių Lietuvos muzikų. Jo mokiniais buvo muzikologai Algirdas Jonas Ambrazas, Vytautas Venckus (1922- 1997), altininkas Jurgis Fledžinskas (1924-1988), kompozitorius Leonas Povilaitis ir daugelis kitų, pasirinkusių profesionalaus muziko kelią, tapusių muzikinės Lietuvos kultūros ir meno skleidėjais. Vargonininkams Z.Aleksandravičius atkėlė vartus į italų vargonų meno ir muzikos pasaulį. Zigmo Aleksandravičiaus indėlis į Lietuvos muzikos ir ypač vargonų kultūrą yra reikšmingas ir neišdildomas. “Tai buvo žmogus, kuris nedvejodamas visa, kas brangiausia, aukojo muzikai [12] ”. [1] Atestatas, diplomai ir kiti mokslo pažymėjimai, nuorašai lietuvių, rusų, čekų, italų kalbomis; Studentų ir dėstytojų bylos; Aleksandravičiaus Z. Curriculum vitae ir kiti dokumentai. - Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA, reorganizuotas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą); Lietuvos muzikos istorija. Nepriklausomybės metai 1918-1940. Sudarytojas A.J.Ambrazas, Vilnius, 2009. [2, 3] Iš autorės užrašyto pokalbio su Z.Aleksandravičiaus žmona Aleksandra Aleksandravičiene, 2009 m. balandžio mėn. [4] A.Račiūno, B.Dvariono, V.Ramanausko, prisiminimai užrašyti J.Žuko. Mašinraštis, 1991 12 31, Jono Žuko asmeninis archyvas. [5, 6] Banaitis. K. Aleksandravičiaus vargonų koncertas, LLMA, f . 56, ap. 1, b. 121. [7] A.Budriūnas. Z.Aleksandravičiaus vargonų koncertas // Muzikos barai 1939, Nr. 11, p. 298. [8] J.Karvelis. Aleksandravičiaus vargonų koncertas // Lietuvos žinios, 1939 11 20. [9] Nabažas J. Z.Aleksandravičiaus vargonų koncertas, LLMA, f. 56, ap. 1, b. 121. [10] Gučas R. Zigmas Aleksandravičius ir vargonai. Rankraštis (citata užrašyta iš autoriaus pokalbio su Z.Aleksandravičiaus žmona), 1971, Rimanto Gučo archyvas. [11] H.Lepnurmo laiškas A.Aleksandravičienei, 1966 kovo 12, LLMA, f. 56, ap. 1, b. 190. [12] Fledžinskas J. Mano harmonijos mokytojas. Jurgio Fledžinsko prisiminimai apie Zigmą Aleksandravičių, mašinraštis, 1986 06 02, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas. Nuotraukos - iš Aleksandravičių šeimos archyvo.