© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Rimantas Gučas, 2007
Kauno vargonai
Gražus Kaunas, jo Senamiestis atplaukiant Nemunu nuo
Tilžės. Nuostabi panorama atsiveria ir žvelgiant nuo
Aleksoto. Bažnyčia prie bažnyčios, bokštas prie bokšto...
Žiūrėdamas į didingus fasadus, negali negalvoti: o kas tų
šventovių viduje? Žinia, bažnyčia be vargonų tarsi
pustuštė, dvasios neįkvėpta.
2006 m. rugsėjo 13 d. Šventasis Tėvas popiežius
Benediktas XVI Regensburgo bažnyčios Bavarijoje
Senojoje koplyčioje pašventino naujus vargonus. Ta
proga jis pasakė neilgą kalbą, kurioje tarp kita ko itin
giliai ir taikliai nusakė muzikos ir vargonų vaidmenį
bažnyčioje: “Muzika ir giesmė nėra vien pamaldų
puošmena. Jos priklauso liturgijai, maža to, jos pačios
yra liturgija. Šventiška bažnytinė muzika - choras,
vargonai, orkestras ir liaudies giedojimas yra ne šiaip
liturgiją aprėminantis ir padailinantis priedas. Tai yra
svarbus aktyvaus dalyvavimo pamaldose veiksnys.
Vargonai nuo seno pagrįstai vadinami visų instrumentų
karaliumi, nes juose skamba visi Sutvėrimo garsai ir -
teisingiau pasakius - geba išreikšti visą žmonių jausmų
gausą, nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo pagyros iki
skundo”.
Nesvarbu, Kaune, Paryžiuje, Niujorke, smuikai,
fortepijonai, jie geresni ar blogesni, iš esmės yra tokie
patys. O vargonai skiriasi dydžiu, valdymo sistema,
stiliumi ir, svarbiausia, visuomet susiję su krašto
istorija, tradicijomis, bendruomene, kuriai reikia
vargonų muzikos, kuri skiria tikrų vargonų garsą ir
pažįsta bei vertina šimtamečių krikščioniškų tradicijų
išpuoselėtą bažnytinę muziką.
Senamiestyje spiečiasi apie dešimt Kauno bažnyčių, jų
istorija siekia kelis šimtmečius. Vargonai yra ne visose.
Šv. Jurgio bažnyčia
Šv. Jurgio bažnyčia ypač graži žvelgiant nuo Nemuno ir
Neries santakos. Iki sovietinės okupacijos joje buvo
nedideli grakštūs barokiniai vargonai, tačiau
šeimininkaujant “vaduotojams” vargonų, kaip ir kitų
vidaus įrangos elementų, neliko nė ženklo, juos primena
tik prie piliorių pritvirtinti barokiniai dviejų vamzdžių
aprėminimai. Tai - unikalios akustinio būgno liekanos.
Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia
Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vargonų
taip pat nėra. Sovietų okupaciniam režimui bažnyčią
uždarius, jie buvo paprasčiausiai ištąsyti. Vargonus 1933
m. pastatė rimta ir profesionali B.Goebelio firma.
Lietuvoje ji tiek daug dirbo, kad net savo filialą Kaune
buvo įkūrusi. Jėzuitų bažnyčios pneumatiniai vargonai
turėjo tris manualus, 33 registrus ir buvo anuomet
modernūs. Daugelis dabartinių akademinį išsilavinimą
turinčių vargonininkų tokio instrumento nevertina, net
niekina. Tačiau ne kartą teko girdėti, kaip talentingi ir
išsilavinę vargonininkai panašiais instrumentai groja
stebuklingai. Jėzuitų bažnyčios vargonais griežė visi
iškiliausi to meto lietuvių vargonininkai.
Kristaus Prisikėlimo bažnyčia
Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia - ne šiaip
Kauno puošmena, ji ir Nepriklausomybės simbolis,
tautos dvasios atgimimo viltis. Būtų labai gražu, jeigu
būtent Prisikėlimo bažnyčioje griežiantys vargonai taptų
pavyzdžiu visai Lietuvai, skatintų muzikinės kultūros
ugdymą. Užduotis nelengva ir dėl techninių priežasčių.
Chorui giedoti sunku dėl akustinių bažnyčios savybių, o
geriems vargonams paprasčiausiai nenumatyta
pakankamai vietos. Tačiau ką nors sugalvoti vis vien
reikės. Labai neramu, kad priėmus skubotą sprendimą
nebūtų pastatytas pusiau standartinis fabrikatas arba,
dar blogiau, kur nors Vokietijoje dėl prastos kokybės
išmestas pokario instrumentas.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto
Didžiojo) bažnyčia
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto
Didžiojo) bažnyčia bene seniausia Kaune. Ją apie 1400
m. pastatydino Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas,
todėl paprastai ji vadinama Vytauto Didžiojo,
sutrumpintai tikinčiųjų Vytautine bažnyčia. Gotikinė,
raudonų plytų aukštu bokštu šventovė ant Nemuno
kranto viena gražiausių Kauno panoramos puošmenų.
Vytautinės istorija sudėtinga ir varginga. XVII a.
viduryje ji švedų ir rusų buvo nusiaubta, apgriauta,
tačiau 1669 m. vėl atstatyta. 1675 m. minima, kad joje
buvę seni vargonėliai. XVIII a. pradžioje bažnyčią vėl
apgriovė, tačiau tuoj pat atnaujino. Kokiais anuomet
grota vargonais, žinių kol kas nerasta. Rimtai Vytauto
bažnyčia nukentėjo 1812 m. per Napoleono karus. 1820
m. medinėje dažytoje galerijoje pastatyti puošnūs
aštuonių registrų vargonai. Kas tuos vargonus padirbo,
nežinia. Deja, po 1831 m. sukilimo bažnyčia uždaryta ir
paversta rusų kariuomenės sandėliu, o vargonai
greičiausiai sunaikinti. O gal juos perėmė kuri nors kita
šventykla? 1850 m. Vytauto bažnyčia pertvarkyta į
stačiatikių cerkvę, o Pirmojo pasaulinio karo metais
vokiečių kariuomenė ją pavertė bulvių sandėliu.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1919 m. bažnyčia
sugrąžinta katalikams, rūpestingai tvarkyta, puoselėta,
tačiau vargonai nepastatyti, tenkintasi fisharmonija,
kaip, beje, ir trečdalyje kitų Lietuvos bažnyčių.
Jau sovietmečiu, apie 1980 m., sumanus ir energingas
klebonas Liudvikas Čechavičius susirūpino pastatydinti
bažnyčioje vargonus. Vėliau jis linksmai pasakojo, kad
už turimas kuklias lėšas tik surentęs pastolius apie
bokštą, o žmonės, pamatę, kad vyksta rimti darbai,
pradėję dosniai aukoti, ir netrukus surinkta pakankama
suma ne vien vargonams, bet ir bokštui (atstatytas
smailas stogas) bei kitiems įspūdingiems darbams.
Vargonai užsakyti dirbtuvėje prie Respublikinio
kultūros paminklų restauravimo tresto. Darbas
apiformintas kaip senų (neegzistuojančių!) vargonų
restauravimas, nes kitaip dirbti neturėjome teisės. 1982
m. užsakymas įvykdytas. Vargonų choras Vytauto
bažnyčioje gana aukštas ir ant jo galėtų tilpti gražūs
vargonai, tačiau jis nuo bažnyčios atskirtas žema arka,
taigi vargonai, juos pastačius įprastoje vietoje choro
gilumoje, būtų skambėję prastai ir tyliai, tarsi kitoje
patalpoje. Todėl spintą su pirmojo - pagrindinio
manualo vamzdynu patalpinome gana žemai ir kiek
galėdami iškišome į priekį, į pagrindinę bažnyčios erdvę.
O antrojo - šalutinio manualo spintą pastatėme choro
gilumoje, jos priekyje palikdami vietos giedoriams. Taip
išdėstyti vargonai patogūs naudoti, skamba reljefiškai ir
tarsi padidina bažnyčios erdvę. Vargonai nedideli -
pirmame manuale yra šeši, antrame - penki registrai, o
pedalai teturi vieną eilę vamzdžių, tačiau jų mechanika
dviguba, tad galima groti kaip dviem registrais. Vargonų
prospektą (fasadą) suprojektavo architektas Jonas
Zibolis.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika
Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika - viena
seniausių Kauno šventovių. XV a. pastatyta parapinė
bažnyčia nekartą didinta, 1655 m. rusų invazijos metu ji
išdegė, netrukus atstatyta, o 1732 m. vėl degė. Žinoma,
kad tuo metu joje tebuvo nedidelis pozityvas (”vulgo
pozytew”). Bažnyčia atstatinėta iki 1775 m., tuomet joje
pastatyti nauji 13 registrų vargonai. Kas juos padirbo ir
kaip jie atrodė - nežinoma. Tikriausiai tai buvo vieno
manualo instrumentas gražiu barokiniu fasadu. Panašių
vargonų Kaune būta ir daugiau, pavyzdžiui, Švč.
Trejybės ir Šv. Jurgio bažnyčiose. Po 1800 m. gaisro ir
1812 m. apiplėšimų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios apleisti
vargonai nustumti į pašalį.
1864 m. į Kauną atkeltas Žemaičių vyskupijos centras.
Kauno Šv. Petro ir Povilo bažnyčia tapo katedra, atliktas
didelis remontas, o 1879-1882 m. padidintas vargonų
choras ir pastatyti nauji dideli vargonai, atitinkantys
XIX a. pabaigos romantizmo dvasią ir technines
galimybes. Ant vargonų yra graži žalvario lentelė su joje
išgraviruota meistro Juozapo Radavičiaus, 1882 m.
padirbdinusio vargonus, pavarde. Pavardė ir data yra
tokie įprasti, kad nekilo mintis abejoti jų tikrumu. 1938
m. profesorius Konradas Kaveckas rašė, kad tai įžymiojo
J.Radavičiaus darbo instrumentas. Profesorius Juozas
Žilevičius papildė, jog 1882 m. šiuos vargonus pastatė
kaunietis vargonų meistras Antanas Mackevičius, jie
turėjo 50, o iki 63 registrų juos padidino J.Radavičius.
Profesorių žodžius patvirtina archyviniai dokumentai.
Tačiau J.Radavičius, plėsdamas vargonus, juos taip iš
pagrindų perstatė, kad sunku pasakyti, kas ten
J.Radavičiaus, o kas išlikę A.Mackevičius. Bet kuriuo
atveju tai vientisas, tvarkingas, sumaniai
sukomponuotas instrumentas, ir jį pagrįstai galime
laikyti J.Radavičiaus darbu. Visą šimtmetį tai buvo
didžiausi europinės klasės Lietuvos vargonai, imponavę
juos apžiūrėjusius žinovus sumania konstrukcija, švariu
darbu ir, žinoma, įspūdingu bei prakilniu skambesiu.
Vargonus 1896 m. gruodžio 18 d. priėmė iš Rygos
atvykęs vargonų virtuozas, pirmasis latvių
vargonininkas, turėjęs rimtą profesionalų išsilavinimą,
ekspertas, knygų apie vargonus autorius Oskaras
Šepskis.
Reikėtų pasakyti porą žodžių apie J.Radavičių. Prieš
kelis dešimtmečius, kada “restauruojant” Vilniaus
katedros vargonus iškilo J.Radavičiaus vardas, atsiliepė
jo dukra ir krikštasūnis, kompozitoriaus ir katedros
vargonininko Juozo Naujalio sūnus Tadas. Buvo pateikti
dokumentai su J.Radavičiaus gyvenimo datomis (1857-
1911), kai kurie biografijos faktai ir neabejotini
tvirtinimai, kad būtent jis buvo tas garsusis meistras,
pastatęs dešimtis vertingų vargonų Lietuvoje ir
aplinkiniuose kraštuose. Tačiau daugelis faktų bylojo ką
kita, o archyvuose rasta neginčijamų duomenų, jog
tikrasis meistras J.Radavičius buvo lenkų dvasios latvis,
gimęs Latvijoje, Kurše, apie 1835 m. Iki 1860 m. jis
mokėsi Liepojoje pas puikų meistrą C.Herrmanną, po to
aštuonerius metus dirbo Latvijoje, o apie 1870 m. atvyko
į Vilnių, kur įkūrė savo dirbtuvę. Mirė vargonų meistras
apie 1908 m. O J.Radavičius - J.Naujalio draugas, kaip
atrodo, buvo kaunietis, Švč. Trejybės bažnyčios
vargonininkas, galbūt ir pameistraudavęs. Šiemet
galima paminėti jo 150 metų gimimo sukaktį. Tačiau
vargonininkai, ta proga surengę koncertų ciklą
kauniečio J. Radavičiaus vargonais, akivaizdžiai
suklydo.
Šiuo metu Kauno arkikatedros vargonų būklė nekokia -
jais beveik negalima groti. Tačiau tai anaiptol nereiškia,
kad situacija labai prasta. Greičiau priešingai, nes prieš
tris dešimtmečius vargonus restauravome. Tuomet jie
atrodė tikrai nekaip, daugiausia vargo turėjome su
medienos kenkėjais. Kai kurie dideli medžio vamzdžiai
buvo tiek pažeisti, kad gniužo nuo savo svorio, o
prabangiam neogotikiniam fasadui, nieko nedarant,
tebūtų likęs dešimtmetis kitas. Mechanika susidėvėjusi,
dalis jos nebeveikė, nes subyrėjo. Vargonus išvalėme
antiseptikais, šiuo metu naujo kinivarpų antpuolio
nepastebėta. Mechanika buvo iš pagrindų atnaujinta,
tad ji taip pat didesnių rūpesčių nekelia. Vamzdynas
restauruotas, papildytas, jo būklė tebėra gera, tereikia
išvalyti ir suderinti. Vienintelis tvarkytinas dalykas yra
dumplės. 1973-1975 m. didžiosios dumplės dar buvo
visai geros, nutarta jų nejudinti. Tik suplyšusias
pneumatinių stiprintuvų dumpleles perklijavome nauja
oda, tačiau sovietmečiu geros specialios odos nebuvo, o
toji, kurią turėjome, per 30 metų vėl suplyšo. Taigi
dabar, kai laisvai galime gauti geriausios odos, belieka
kvalifikuotai užlopyti didžiąsias dumples, perklijuoti
stiprintuvus, o tam nereikalingi milijonai. Ir tada
puikieji arkikatedros vargonai vėl 30-50 metų, o gal ir
ilgiau, nekels didesnių rūpesčių.
Evangelikų liuteronų bažnyčia
Evangelikų liuteronų parapija Kaune įkurta 1550 m., o
bažnyčia pašventinta 1577 m. Apie pirmuosius vargonus
žinių neišliko, bet žinoma, kad 1613-1634 m.
vargonininku ir kantoriumi dirbo žmogus klasišku
vardu - Johannas Bachas. Taip pat buvo išlikę dumplių
dūmėjo algalapiai nuo 1648 iki 1892 m.
Dabartinė bažnyčia pastatyta 1683 m. Joje 1687 m.
minimas pozityvas, o 1692 m. už suaukotas lėšas
pastatyti nauji vargonai. Sunku pasakyti, tačiau gali
būti, kad dabartinis vargonų fasadas išlikęs iš tų laikų.
1849-1859 m. bažnyčia perstatyta ir įgavo dabartinį
pavidalą. Maždaug tuo metu barokiniai vargonai taip
pat perstatyti, išsaugant korpusą, bet pakeičiant visą
įrangą ir pristatant pedalus su vienu registru.
Tarpukario laikotarpiu šiais vargonais neretai grieždavo
kompozitorius Vladas Jakubėnas, koncertus
transliuodavo Kauno radijas. Po Antrojo pasaulinio karo
bažnyčia uždaryta ir išplėšta. 1979-1982 m. restauruota,
joje įkurta VU Kauno humanitarinio fakulteto aula. Iki
1978 m. iš vargonų buvo išlikę tik barokinio korpuso
fragmentai ir pavienės dalys (oro skirstymo dėžės).
Savotiška Evangelikų liuteronų bažnyčios vargonų
restauravimo istorija. Pradėjus bažnyčios restauravimo
darbus, pritaikant ją universiteto reikmėms,
Restauravimo tresto vadovybė Vilniuje parodė
nuotrauką su vargonų likučiais ir pavedė tuos likučius
įvertinti. Nuotraukoje matomas fasadas buvo barokinis.
Pažadėjome tai padaryti antradienį. Tačiau reikalams
susiklosčius kitaip, su vargonininku Gediminu Kvikliu ir
fotografu Rimantu Sabataičiu nuvažiavome pirmadienį.
Pirmiausia užėjome į Paminklų apsaugos inspekciją, pas
jos viršininką drg. Kugevičių, prašydami dalyvauti
apžiūros komisijoje. Drg. Kugevičius garantavo, kad ten
jokių vargonų nesą, mes suklaidinti ir jis negaiš laiko.
Bet mes vis vien nuėjome iš išvydome nykų vaizdą -
vargonai, brutaliai sulaužyti ir numesti nuo choro,
kraunami į traktoriaus priekabą. Dar pusvalandis, ir
drg. Kugevičius būtų buvęs teisus – jokių vargonų šioje
bažnyčioje nėra. Juoba būtume atvažiavę, kaip žadėję,
antradienį. Laimė, krovikai dirbo brandaus socializmo
uolumu. Kaip paskui aiškino projekto autorius,
“vargonai salės funkcijai - universiteto aulai -
nereikalingi”. O gal toje vietoje buvo kokia kino
aparatinė numatyta? Į Vilnių parsivežėme sunkvežimį
laužo, bet jį apržiūrėjus pasirodė, jog galima surinkti ir
restauruoti barokinį fasadą, išliko ir manualo bei pedalų
oro skirstymo dėžės, dalis mechanikos, net pedalinė
klaviatūra.
Rekonstruodami vargonus, papildėme juos antruoju
manualu su keturiais registrais, patalpintais pasienyje.
Iš viso vargonai dabar turi 16 registrų ir iš visų Kauno
vargonų bene jais geriausia atlikti barokinę muziką. Pats
bažnyčios pastatas buvo restauruotas gana išmoningai.
Visa vidaus medinė konstrukcija (balkonai, skliautai)
buvo sunykusi, ją reikėjo keisti. Negana to, pradėjo
skėstis sienos, reikėjo jas sutvirtinti. Buvo padaryti
medžio klojiniai ir balkonai su skliautais išlieti iš
gelžbetonio. Iš išorės jie beveik nesiskiria nuo buvusių
medinių. Kartą užėjome į šią bažnyčią su įgudusiais
vokiečių meistrais. Kažkas griežė vargonais. Svečiai
pradėjo “karpyti” ausimis ir nusistebėjo - kažkoks
betoninis skambesys. Taip, medis yra medis, jis ir
skamba kitaip.
Ne vien šių vargonų darbų pradžią, bet ir tolesnę jų eigą
lydėjo nesusipratimai. Barokiniai vargonų drožiniai
buvo dingę jau seniau, išliko tik pėdsakai ant fasado,
parodantys, kur ir kokio dydžio jie buvo, taip pat išliko
menka, kelių centimetrų dydžio auksuota barokinio
drožinio nuolauža. Profesorius Paulius Galaunė dar
prisiminė buvus ant vargonų angelų skulptūras. Po ilgų
diskusijų ir bandymų architektas J.Zibolis parengė
naujų, šiuolaikiškai stilizuoto baroko drožinių eskizus,
įgudę restauratoriai juos dailiai išdrožė ir Kauno
meistrai pasiėmė juos auksuoti. Tuo metu atėjo
permainų ir ekonominių sukrėtimų metas, infliacija,
darbai nutrūko, įmonės persiorganizavo ar iširo ir
gražūs drožiniai kažkur dingo. Vėlesni bandymai susekti
jų likimą buvo nesėkmingi. Juos vargiai kas nors būtų
paprasčiausia sukūrenęs, greičiausia kur nors
tebedulka... Kaip būtų gražu, jeigu jie, nors ir
neauksuoti, atsirastų ir būtų pritvirtinti prie vargonų.
Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia
Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia pastatyta 1634 m.,
netrukus ją suniokojo gaisras, bet 1703 m. ji atstatyta.
Kaip sakoma senuose inventoriuose, XVIII a. antrojoje
pusėje joje būta vieno manualo vidutinio dydžio 12
registrų vargonų su prospektu, talpinusiu aštuonių pėdų
principalą. XIX a. pabaigoje vargonai perstatyti,
padarytas naujas korpusas, o jo priekyje it paveikslas
pakabintas senasis puošnus barokinis fasadas.
Po karo sovietų okupacinė valdžia Kauno Švč. Trejybės
bažnyčią uždarė. Vargonai perkelti į Šiaulių šv. Petro ir
Povilo bažnyčią. Ten instrumentas buvo nevykusiai
perstatytas, galima sakyti, nepataisomai sugadintas.
Negana to, medieną apipuolė kinivarpos. 1993 m.
Šiaulių bažnyčiai (dabar - Katedra) buvo padovanoti
nebereikalingi pokariniai Walckerio vargonai iš vienos
Vokietijos miestelio bažnyčios. Juos perdirbus ir
pritaikius prie architektūros bei akustikos, gavosi visai
neblogas instrumentas, kuris galės tarnauti Viešpaties
garbei ir žmonių džiaugsmui dar ne vieną dešimtmetį. O
senasis kauniškis puošniais drožiniais bei angelų
skulptūromis puoštas barokinis fasadas perduotas
Vilniaus vargonų dirbtuvei, idant jam būtų surasta
tinkama vieta ir jis būtų kvalifikuotai restauruotas.
Aišku, jis turėtų grįžti į Kauną. Švč. Trejybės bažnyčioje
jau yra kiti vargonai, tačiau yra dvi kitos, tiesiog idealios
vietos šiam vertingam meno kūriniui - Šv. Jurgio (ten
labai panašūs vargonai buvo sovietų sunaikinti) ir Tėvų
jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios.
Vis dėlto sovietų valdžia 1982 m. Švč. Trejybės bažnyčią
grąžino tikintiesiems, ji perduota Kunigų seminarijai.
Seminarija užsisakė Vilniaus vargonų dirbtuvėje
restauruoti vargonus, kurių nebuvo... Iš Vilijampolės
bažnyčios perimti tenykščiai sugriuvę vargonėliai, ir štai
tuomet jau turėjome ką atkurti. Aišku, iš tų vargonėlių
panaudota tik pora eilių gerų medžio vamzdžių. Panašus
blefavimas ir gudravimas sovietmečiu (kaip ir caro
laikais) buvo įprastas ir tiesiog privalomas. Vargas
ateities istorikams, kurie neperkandę rusiškojo “ūkio”
ypatumų paraidžiui pagal dokumentus rašys Bažnyčios
istoriją.
Istorija su “restauravimu” didelį įspūdį paliko ISO
(International Society of Organbuilders) kongreso
nariams - 2000 m. per šimtą vargonų meistrų iš viso
pasaulio lankėsi Kaune, apžiūrinėjo Senamiestyje
esančius vargonus ir klausėsi koncertų. “Restauravimo”
istorija žmonėms, neturintiems supratimo apie
brandaus socializmo grimasas, taip patiko, kad paskui
buvo perpasakota Vakarų vargonų žurnaluose.
Švč. Trejybės bažnyčioje vargonams pastatyti buvo
tiesiog idealios sąlygos - didelis choras, plati erdvė iš
visų vargonų pusių, gera akustika. Vargonai grynai
mechaniniai, turi du manualus ir pedalus, 31 registrą.
Tai dideli vargonai, ko gero, įeinantieji į pirmąjį
didžiausių Lietuvos vargonų dešimtuką. Jų dispozicija
(registrų sąrašas) sudaryta atsižvelgiant į Lietuvos
vargonų tradicijas, yra turtingas pagrindinių registrų
choras. Todėl vargonai skamba galingai ir oriai. Aišku,
tai didelis vargonininko Bernardo Vasiliausko ,
intonavusio šiuos vargonus, nuopelnas. Sovietmečiu
nebuvo vilties gauti liežuvėlinių vamzdžių, o patys jų
padaryti nemokėjome. Be to, liežuvėlinius vamzdžius
reikia nuolat ir kvalifikuotai prižiūrėti, o tai ne visada
bažnyčiose pavyksta. Taigi šie vargonai yra be
liežuvėlinių registrų. Jų korpusas turi stilizuoto,
sumoderninto klasicizmo elementų, masyvaus medžio,
ąžuolinis. Kaip ir su Evangelikų liuteronų, su
Seminarijos vargonais įvyko tas pats nesusipratimas - jie
liko be drožinių, pro vamzdžius nedailiai persišviečia
lubos. Vargonai iškilmingai pašventinti 1990 m. rugsėjį,
mokslo metų atidarymo proga. Kad drožinių trūksta,
nebuvo užmiršta, jie buvo jau pradėti dirbti. Tačiau
atėjo 1991 m. sausio 13-oji, ir mūsų drožėjas išėjo prie
Seimo. Ir ten pasiliko.
Praėjus tiekai metų po vargonų pastatymo, ateina laikas
juos rimtai patvarkyti, išvalyti, suderinti. Taip pat reiktų
atnaujinti kai kurias odines dalis ir, žinoma, papuošti
vargonus drožiniais.
Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia pastatyta 1893
m. kaip stačiatikių soboras. Pirmojo pasaulinio karo
metu joje vyko evangelikų liuteronų pamaldos vokiečių
kariams. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1919 m. ji
perduota katalikų bažnyčiai. Tik po dvidešimties metų
joje pastatyti vargonai. Darbas patikėtas tuo metu
žymiai vokiečių E.F.Walckerio firmai. Per trumpą
laikotarpį iki antrosios sovietinės okupacijos šiais
vargonais yra koncertus surengę iškiliausi to meto
vargonininkai - Jonas Žukas, Zenonas Nomeika,
K.Kaveckas, Zigmas Aleksandravičius, studijavę
Paryžiuje pas M.Dupré. Tai galėjo turėti įtakos vargonų
dispozicijai, kurioje yra prancūziškos kilmės registrų.
Tuo metu Lietuvoje klestėjo chorinė kultūra, gerą chorą
turėjo ir Įgulos bažnyčia. Todėl vargonai ant choro
sukomponuoti taip, kad liktų daug vietos dainininkams.
Įgulos bažnyčios vargonai yra reikšmingiausias
tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais
pastatytas ir būdingas to laikotarpio vargonų pavyzdys.
Vertingas instrumentas neabejotinai turi išliekamąją ir
paminklinę vartę. Be to, tai vieninteliai profesionalūs
elektriniai vargonai Lietuvoje, kai kurios jų dalys
traktuotinos kaip technikos paminklai.
Šiais laikais, kai daugelyje šalių įsivyravo aštriabalsiai
neobarokiniai instrumentai, tokie vargonai, kaip Įgulos
bažnyčios, vis labiau vertinami. Vargonai turi tris
manualus ir pedalus, 35 (39) registrus. Deja, jų
privalumus gerokai slopina tai, kad jie pastatyti giliai
nišoje. Sakoma, kad vargonams svarbiausia akustika ir
tinkama vieta. Šio “registro” Įgulos vargonams labiausia
ir trūksta.
1961 m. bažnyčia sovietų okupacinio režimo uždaryta,
nuo 1965 m. joje buvo Vitražo ir skulptūros galerija,
kurioje reguliariai vyko vargonų muzikos koncertai.
Koncertavo ne tik visi geriausi to meto lietuvių
vargonininkai, bet ir daugelis pasaulinio garso virtuozų
iš įvairių šalių.
Sovietmečiu buvo išvalyti, atkurti pokario metais dingę
vamzdžiai, perklijuotos pavienės suplyšusios
pneumatinės diafragmos, padaryta kita pedalinė
klaviatūra, nes originalioji Walckerio kai kuriems
vargonininkams buvo nepatogi, atlikti kosmetiniai
darbai. Kad būtų patogiau ir saugiau vargonus
aptarnauti (derinti), prie viršutinių vamzdynų padaryti
balkonėliai.
Bažnyčia ir Kauno miesto savivaldybė ketina restauruoti
Įgulos bažnyčios vargonus, jau surinkta lėšų darbų
pradžiai, netrukus turėtų būti skelbiamas konkursas. Po
Įgulos bažnyčios turėtų būti tvarkomi Arkikatedros
vargonai, reikia surasti vietą seniesiems istoriniams
barokiniams vargonams, dūlantiems sandėlyje, metas
pagalvoti ir apie naujus, kompiuterizuotus
“eurovargonus” Kaune su tūkstančiais kombinacijų. Kai
kuriems vargonininkams ir tokių labai reikia, o
muzikantai, mėgstantys romantiškesnį repertuarą,
mieste savo sugebėjimus gali realizuoti kuo puikiausiai.