Skaitiniai

Kauno vargonai

Gražus Kaunas, jo Senamiestis atplaukiant Nemunu nuo Tilžės. Nuostabi panorama atsiveria ir žvelgiant nuo Aleksoto. Bažnyčia prie bažnyčios, bokštas prie bokšto... Žiūrėdamas į didingus fasadus, negali negalvoti: o kas tų šventovių viduje? Žinia, bažnyčia be vargonų tarsi pustuštė, dvasios neįkvėpta. 2006 m. rugsėjo 13 d. Šventasis Tėvas popiežius Benediktas XVI Regensburgo bažnyčios Bavarijoje Senojoje koplyčioje pašventino naujus vargonus. Ta proga jis pasakė neilgą kalbą, kurioje tarp kita ko itin giliai ir taikliai nusakė muzikos ir vargonų vaidmenį bažnyčioje: “Muzika ir giesmė nėra vien pamaldų puošmena. Jos priklauso liturgijai, maža to, jos pačios yra liturgija. Šventiška bažnytinė muzika - choras, vargonai, orkestras ir liaudies giedojimas yra ne šiaip liturgiją aprėminantis ir padailinantis priedas. Tai yra svarbus aktyvaus dalyvavimo pamaldose veiksnys. Vargonai nuo seno pagrįstai vadinami visų instrumentų karaliumi, nes juose skamba visi Sutvėrimo garsai ir - teisingiau pasakius - geba išreikšti visą žmonių jausmų gausą, nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo pagyros iki skundo”. Nesvarbu, Kaune, Paryžiuje, Niujorke, smuikai, fortepijonai, jie geresni ar blogesni, iš esmės yra tokie patys. O vargonai skiriasi dydžiu, valdymo sistema, stiliumi ir, svarbiausia, visuomet susiję su krašto istorija, tradicijomis, bendruomene, kuriai reikia vargonų muzikos, kuri skiria tikrų vargonų garsą ir pažįsta bei vertina šimtamečių krikščioniškų tradicijų išpuoselėtą bažnytinę muziką. Senamiestyje spiečiasi apie dešimt Kauno bažnyčių, jų istorija siekia kelis šimtmečius. Vargonai yra ne visose.

Šv. Jurgio bažnyčia

Šv. Jurgio bažnyčia ypač graži žvelgiant nuo Nemuno ir Neries santakos. Iki sovietinės okupacijos joje buvo nedideli grakštūs barokiniai vargonai, tačiau šeimininkaujant “vaduotojams” vargonų, kaip ir kitų vidaus įrangos elementų, neliko nė ženklo, juos primena tik prie piliorių pritvirtinti barokiniai dviejų vamzdžių aprėminimai. Tai - unikalios akustinio būgno liekanos.

Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia

Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vargonų taip pat nėra. Sovietų okupaciniam režimui bažnyčią uždarius, jie buvo paprasčiausiai ištąsyti. Vargonus 1933 m. pastatė rimta ir profesionali B.Goebelio firma. Lietuvoje ji tiek daug dirbo, kad net savo filialą Kaune buvo įkūrusi. Jėzuitų bažnyčios pneumatiniai vargonai turėjo tris manualus, 33 registrus ir buvo anuomet modernūs. Daugelis dabartinių akademinį išsilavinimą turinčių vargonininkų tokio instrumento nevertina, net niekina. Tačiau ne kartą teko girdėti, kaip talentingi ir išsilavinę vargonininkai panašiais instrumentai groja stebuklingai. Jėzuitų bažnyčios vargonais griežė visi iškiliausi to meto lietuvių vargonininkai.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia

Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia - ne šiaip Kauno puošmena, ji ir Nepriklausomybės simbolis, tautos dvasios atgimimo viltis. Būtų labai gražu, jeigu būtent Prisikėlimo bažnyčioje griežiantys vargonai taptų pavyzdžiu visai Lietuvai, skatintų muzikinės kultūros ugdymą. Užduotis nelengva ir dėl techninių priežasčių. Chorui giedoti sunku dėl akustinių bažnyčios savybių, o geriems vargonams paprasčiausiai nenumatyta pakankamai vietos. Tačiau ką nors sugalvoti vis vien reikės. Labai neramu, kad priėmus skubotą sprendimą nebūtų pastatytas pusiau standartinis fabrikatas arba, dar blogiau, kur nors Vokietijoje dėl prastos kokybės išmestas pokario instrumentas.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto

Didžiojo) bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia bene seniausia Kaune. Ją apie 1400 m. pastatydino Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, todėl paprastai ji vadinama Vytauto Didžiojo, sutrumpintai tikinčiųjų Vytautine bažnyčia. Gotikinė, raudonų plytų aukštu bokštu šventovė ant Nemuno kranto viena gražiausių Kauno panoramos puošmenų. Vytautinės istorija sudėtinga ir varginga. XVII a. viduryje ji švedų ir rusų buvo nusiaubta, apgriauta, tačiau 1669 m. vėl atstatyta. 1675 m. minima, kad joje buvę seni vargonėliai. XVIII a. pradžioje bažnyčią vėl apgriovė, tačiau tuoj pat atnaujino. Kokiais anuomet grota vargonais, žinių kol kas nerasta. Rimtai Vytauto bažnyčia nukentėjo 1812 m. per Napoleono karus. 1820 m. medinėje dažytoje galerijoje pastatyti puošnūs aštuonių registrų vargonai. Kas tuos vargonus padirbo, nežinia. Deja, po 1831 m. sukilimo bažnyčia uždaryta ir paversta rusų kariuomenės sandėliu, o vargonai greičiausiai sunaikinti. O gal juos perėmė kuri nors kita šventykla? 1850 m. Vytauto bažnyčia pertvarkyta į stačiatikių cerkvę, o Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė ją pavertė bulvių sandėliu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1919 m. bažnyčia sugrąžinta katalikams, rūpestingai tvarkyta, puoselėta, tačiau vargonai nepastatyti, tenkintasi fisharmonija, kaip, beje, ir trečdalyje kitų Lietuvos bažnyčių. Jau sovietmečiu, apie 1980 m., sumanus ir energingas klebonas Liudvikas Čechavičius susirūpino pastatydinti bažnyčioje vargonus. Vėliau jis linksmai pasakojo, kad už turimas kuklias lėšas tik surentęs pastolius apie bokštą, o žmonės, pamatę, kad vyksta rimti darbai, pradėję dosniai aukoti, ir netrukus surinkta pakankama suma ne vien vargonams, bet ir bokštui (atstatytas smailas stogas) bei kitiems įspūdingiems darbams. Vargonai užsakyti dirbtuvėje prie Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto. Darbas apiformintas kaip senų (neegzistuojančių!) vargonų restauravimas, nes kitaip dirbti neturėjome teisės. 1982 m. užsakymas įvykdytas. Vargonų choras Vytauto bažnyčioje gana aukštas ir ant jo galėtų tilpti gražūs vargonai, tačiau jis nuo bažnyčios atskirtas žema arka, taigi vargonai, juos pastačius įprastoje vietoje choro gilumoje, būtų skambėję prastai ir tyliai, tarsi kitoje patalpoje. Todėl spintą su pirmojo - pagrindinio manualo vamzdynu patalpinome gana žemai ir kiek galėdami iškišome į priekį, į pagrindinę bažnyčios erdvę. O antrojo - šalutinio manualo spintą pastatėme choro gilumoje, jos priekyje palikdami vietos giedoriams. Taip išdėstyti vargonai patogūs naudoti, skamba reljefiškai ir tarsi padidina bažnyčios erdvę. Vargonai nedideli - pirmame manuale yra šeši, antrame - penki registrai, o pedalai teturi vieną eilę vamzdžių, tačiau jų mechanika dviguba, tad galima groti kaip dviem registrais. Vargonų prospektą (fasadą) suprojektavo architektas Jonas Zibolis.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika

Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika - viena seniausių Kauno šventovių. XV a. pastatyta parapinė bažnyčia nekartą didinta, 1655 m. rusų invazijos metu ji išdegė, netrukus atstatyta, o 1732 m. vėl degė. Žinoma, kad tuo metu joje tebuvo nedidelis pozityvas (”vulgo pozytew”). Bažnyčia atstatinėta iki 1775 m., tuomet joje pastatyti nauji 13 registrų vargonai. Kas juos padirbo ir kaip jie atrodė - nežinoma. Tikriausiai tai buvo vieno manualo instrumentas gražiu barokiniu fasadu. Panašių vargonų Kaune būta ir daugiau, pavyzdžiui, Švč. Trejybės ir Šv. Jurgio bažnyčiose. Po 1800 m. gaisro ir 1812 m. apiplėšimų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios apleisti vargonai nustumti į pašalį. 1864 m. į Kauną atkeltas Žemaičių vyskupijos centras. Kauno Šv. Petro ir Povilo bažnyčia tapo katedra, atliktas didelis remontas, o 1879-1882 m. padidintas vargonų choras ir pastatyti nauji dideli vargonai, atitinkantys XIX a. pabaigos romantizmo dvasią ir technines galimybes. Ant vargonų yra graži žalvario lentelė su joje išgraviruota meistro Juozapo Radavičiaus, 1882 m. padirbdinusio vargonus, pavarde. Pavardė ir data yra tokie įprasti, kad nekilo mintis abejoti jų tikrumu. 1938 m. profesorius Konradas Kaveckas rašė, kad tai įžymiojo J.Radavičiaus darbo instrumentas. Profesorius Juozas Žilevičius papildė, jog 1882 m. šiuos vargonus pastatė kaunietis vargonų meistras Antanas Mackevičius, jie turėjo 50, o iki 63 registrų juos padidino J.Radavičius. Profesorių žodžius patvirtina archyviniai dokumentai. Tačiau J.Radavičius, plėsdamas vargonus, juos taip iš pagrindų perstatė, kad sunku pasakyti, kas ten J.Radavičiaus, o kas išlikę A.Mackevičius. Bet kuriuo atveju tai vientisas, tvarkingas, sumaniai sukomponuotas instrumentas, ir jį pagrįstai galime laikyti J.Radavičiaus darbu. Visą šimtmetį tai buvo didžiausi europinės klasės Lietuvos vargonai, imponavę juos apžiūrėjusius žinovus sumania konstrukcija, švariu darbu ir, žinoma, įspūdingu bei prakilniu skambesiu. Vargonus 1896 m. gruodžio 18 d. priėmė iš Rygos atvykęs vargonų virtuozas, pirmasis latvių vargonininkas, turėjęs rimtą profesionalų išsilavinimą, ekspertas, knygų apie vargonus autorius Oskaras Šepskis. Reikėtų pasakyti porą žodžių apie J.Radavičių. Prieš kelis dešimtmečius, kada “restauruojant” Vilniaus katedros vargonus iškilo J.Radavičiaus vardas, atsiliepė jo dukra ir krikštasūnis, kompozitoriaus ir katedros vargonininko Juozo Naujalio sūnus Tadas. Buvo pateikti dokumentai su J.Radavičiaus gyvenimo datomis (1857- 1911), kai kurie biografijos faktai ir neabejotini tvirtinimai, kad būtent jis buvo tas garsusis meistras, pastatęs dešimtis vertingų vargonų Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose. Tačiau daugelis faktų bylojo ką kita, o archyvuose rasta neginčijamų duomenų, jog tikrasis meistras J.Radavičius buvo lenkų dvasios latvis, gimęs Latvijoje, Kurše, apie 1835 m. Iki 1860 m. jis mokėsi Liepojoje pas puikų meistrą C.Herrmanną, po to aštuonerius metus dirbo Latvijoje, o apie 1870 m. atvyko į Vilnių, kur įkūrė savo dirbtuvę. Mirė vargonų meistras apie 1908 m. O J.Radavičius - J.Naujalio draugas, kaip atrodo, buvo kaunietis, Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkas, galbūt ir pameistraudavęs. Šiemet galima paminėti jo 150 metų gimimo sukaktį. Tačiau vargonininkai, ta proga surengę koncertų ciklą kauniečio J. Radavičiaus vargonais, akivaizdžiai suklydo. Šiuo metu Kauno arkikatedros vargonų būklė nekokia - jais beveik negalima groti. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad situacija labai prasta. Greičiau priešingai, nes prieš tris dešimtmečius vargonus restauravome. Tuomet jie atrodė tikrai nekaip, daugiausia vargo turėjome su medienos kenkėjais. Kai kurie dideli medžio vamzdžiai buvo tiek pažeisti, kad gniužo nuo savo svorio, o prabangiam neogotikiniam fasadui, nieko nedarant, tebūtų likęs dešimtmetis kitas. Mechanika susidėvėjusi, dalis jos nebeveikė, nes subyrėjo. Vargonus išvalėme antiseptikais, šiuo metu naujo kinivarpų antpuolio nepastebėta. Mechanika buvo iš pagrindų atnaujinta, tad ji taip pat didesnių rūpesčių nekelia. Vamzdynas restauruotas, papildytas, jo būklė tebėra gera, tereikia išvalyti ir suderinti. Vienintelis tvarkytinas dalykas yra dumplės. 1973-1975 m. didžiosios dumplės dar buvo visai geros, nutarta jų nejudinti. Tik suplyšusias pneumatinių stiprintuvų dumpleles perklijavome nauja oda, tačiau sovietmečiu geros specialios odos nebuvo, o toji, kurią turėjome, per 30 metų vėl suplyšo. Taigi dabar, kai laisvai galime gauti geriausios odos, belieka kvalifikuotai užlopyti didžiąsias dumples, perklijuoti stiprintuvus, o tam nereikalingi milijonai. Ir tada puikieji arkikatedros vargonai vėl 30-50 metų, o gal ir ilgiau, nekels didesnių rūpesčių.

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Evangelikų liuteronų parapija Kaune įkurta 1550 m., o bažnyčia pašventinta 1577 m. Apie pirmuosius vargonus žinių neišliko, bet žinoma, kad 1613-1634 m. vargonininku ir kantoriumi dirbo žmogus klasišku vardu - Johannas Bachas. Taip pat buvo išlikę dumplių dūmėjo algalapiai nuo 1648 iki 1892 m. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1683 m. Joje 1687 m. minimas pozityvas, o 1692 m. už suaukotas lėšas pastatyti nauji vargonai. Sunku pasakyti, tačiau gali būti, kad dabartinis vargonų fasadas išlikęs iš tų laikų. 1849-1859 m. bažnyčia perstatyta ir įgavo dabartinį pavidalą. Maždaug tuo metu barokiniai vargonai taip pat perstatyti, išsaugant korpusą, bet pakeičiant visą įrangą ir pristatant pedalus su vienu registru. Tarpukario laikotarpiu šiais vargonais neretai grieždavo kompozitorius Vladas Jakubėnas, koncertus transliuodavo Kauno radijas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta ir išplėšta. 1979-1982 m. restauruota, joje įkurta VU Kauno humanitarinio fakulteto aula. Iki 1978 m. iš vargonų buvo išlikę tik barokinio korpuso fragmentai ir pavienės dalys (oro skirstymo dėžės). Savotiška Evangelikų liuteronų bažnyčios vargonų restauravimo istorija. Pradėjus bažnyčios restauravimo darbus, pritaikant ją universiteto reikmėms, Restauravimo tresto vadovybė Vilniuje parodė nuotrauką su vargonų likučiais ir pavedė tuos likučius įvertinti. Nuotraukoje matomas fasadas buvo barokinis. Pažadėjome tai padaryti antradienį. Tačiau reikalams susiklosčius kitaip, su vargonininku Gediminu Kvikliu ir fotografu Rimantu Sabataičiu nuvažiavome pirmadienį. Pirmiausia užėjome į Paminklų apsaugos inspekciją, pas jos viršininką drg. Kugevičių, prašydami dalyvauti apžiūros komisijoje. Drg. Kugevičius garantavo, kad ten jokių vargonų nesą, mes suklaidinti ir jis negaiš laiko. Bet mes vis vien nuėjome iš išvydome nykų vaizdą - vargonai, brutaliai sulaužyti ir numesti nuo choro, kraunami į traktoriaus priekabą. Dar pusvalandis, ir drg. Kugevičius būtų buvęs teisus – jokių vargonų šioje bažnyčioje nėra. Juoba būtume atvažiavę, kaip žadėję, antradienį. Laimė, krovikai dirbo brandaus socializmo uolumu. Kaip paskui aiškino projekto autorius, “vargonai salės funkcijai - universiteto aulai - nereikalingi”. O gal toje vietoje buvo kokia kino aparatinė numatyta? Į Vilnių parsivežėme sunkvežimį laužo, bet jį apržiūrėjus pasirodė, jog galima surinkti ir restauruoti barokinį fasadą, išliko ir manualo bei pedalų oro skirstymo dėžės, dalis mechanikos, net pedalinė klaviatūra. Rekonstruodami vargonus, papildėme juos antruoju manualu su keturiais registrais, patalpintais pasienyje. Iš viso vargonai dabar turi 16 registrų ir iš visų Kauno vargonų bene jais geriausia atlikti barokinę muziką. Pats bažnyčios pastatas buvo restauruotas gana išmoningai. Visa vidaus medinė konstrukcija (balkonai, skliautai) buvo sunykusi, ją reikėjo keisti. Negana to, pradėjo skėstis sienos, reikėjo jas sutvirtinti. Buvo padaryti medžio klojiniai ir balkonai su skliautais išlieti iš gelžbetonio. Iš išorės jie beveik nesiskiria nuo buvusių medinių. Kartą užėjome į šią bažnyčią su įgudusiais vokiečių meistrais. Kažkas griežė vargonais. Svečiai pradėjo “karpyti” ausimis ir nusistebėjo - kažkoks betoninis skambesys. Taip, medis yra medis, jis ir skamba kitaip. Ne vien šių vargonų darbų pradžią, bet ir tolesnę jų eigą lydėjo nesusipratimai. Barokiniai vargonų drožiniai buvo dingę jau seniau, išliko tik pėdsakai ant fasado, parodantys, kur ir kokio dydžio jie buvo, taip pat išliko menka, kelių centimetrų dydžio auksuota barokinio drožinio nuolauža. Profesorius Paulius Galaunė dar prisiminė buvus ant vargonų angelų skulptūras. Po ilgų diskusijų ir bandymų architektas J.Zibolis parengė naujų, šiuolaikiškai stilizuoto baroko drožinių eskizus, įgudę restauratoriai juos dailiai išdrožė ir Kauno meistrai pasiėmė juos auksuoti. Tuo metu atėjo permainų ir ekonominių sukrėtimų metas, infliacija, darbai nutrūko, įmonės persiorganizavo ar iširo ir gražūs drožiniai kažkur dingo. Vėlesni bandymai susekti jų likimą buvo nesėkmingi. Juos vargiai kas nors būtų paprasčiausia sukūrenęs, greičiausia kur nors tebedulka... Kaip būtų gražu, jeigu jie, nors ir neauksuoti, atsirastų ir būtų pritvirtinti prie vargonų.

Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia

Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia pastatyta 1634 m., netrukus ją suniokojo gaisras, bet 1703 m. ji atstatyta. Kaip sakoma senuose inventoriuose, XVIII a. antrojoje pusėje joje būta vieno manualo vidutinio dydžio 12 registrų vargonų su prospektu, talpinusiu aštuonių pėdų principalą. XIX a. pabaigoje vargonai perstatyti, padarytas naujas korpusas, o jo priekyje it paveikslas pakabintas senasis puošnus barokinis fasadas. Po karo sovietų okupacinė valdžia Kauno Švč. Trejybės bažnyčią uždarė. Vargonai perkelti į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ten instrumentas buvo nevykusiai perstatytas, galima sakyti, nepataisomai sugadintas. Negana to, medieną apipuolė kinivarpos. 1993 m. Šiaulių bažnyčiai (dabar - Katedra) buvo padovanoti nebereikalingi pokariniai Walckerio vargonai iš vienos Vokietijos miestelio bažnyčios. Juos perdirbus ir pritaikius prie architektūros bei akustikos, gavosi visai neblogas instrumentas, kuris galės tarnauti Viešpaties garbei ir žmonių džiaugsmui dar ne vieną dešimtmetį. O senasis kauniškis puošniais drožiniais bei angelų skulptūromis puoštas barokinis fasadas perduotas Vilniaus vargonų dirbtuvei, idant jam būtų surasta tinkama vieta ir jis būtų kvalifikuotai restauruotas. Aišku, jis turėtų grįžti į Kauną. Švč. Trejybės bažnyčioje jau yra kiti vargonai, tačiau yra dvi kitos, tiesiog idealios vietos šiam vertingam meno kūriniui - Šv. Jurgio (ten labai panašūs vargonai buvo sovietų sunaikinti) ir Tėvų jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios. Vis dėlto sovietų valdžia 1982 m. Švč. Trejybės bažnyčią grąžino tikintiesiems, ji perduota Kunigų seminarijai. Seminarija užsisakė Vilniaus vargonų dirbtuvėje restauruoti vargonus, kurių nebuvo... Iš Vilijampolės bažnyčios perimti tenykščiai sugriuvę vargonėliai, ir štai tuomet jau turėjome ką atkurti. Aišku, iš tų vargonėlių panaudota tik pora eilių gerų medžio vamzdžių. Panašus blefavimas ir gudravimas sovietmečiu (kaip ir caro laikais) buvo įprastas ir tiesiog privalomas. Vargas ateities istorikams, kurie neperkandę rusiškojo “ūkio” ypatumų paraidžiui pagal dokumentus rašys Bažnyčios istoriją. Istorija su “restauravimu” didelį įspūdį paliko ISO (International Society of Organbuilders) kongreso nariams - 2000 m. per šimtą vargonų meistrų iš viso pasaulio lankėsi Kaune, apžiūrinėjo Senamiestyje esančius vargonus ir klausėsi koncertų. “Restauravimo” istorija žmonėms, neturintiems supratimo apie brandaus socializmo grimasas, taip patiko, kad paskui buvo perpasakota Vakarų vargonų žurnaluose. Švč. Trejybės bažnyčioje vargonams pastatyti buvo tiesiog idealios sąlygos - didelis choras, plati erdvė iš visų vargonų pusių, gera akustika. Vargonai grynai mechaniniai, turi du manualus ir pedalus, 31 registrą. Tai dideli vargonai, ko gero, įeinantieji į pirmąjį didžiausių Lietuvos vargonų dešimtuką. Jų dispozicija (registrų sąrašas) sudaryta atsižvelgiant į Lietuvos vargonų tradicijas, yra turtingas pagrindinių registrų choras. Todėl vargonai skamba galingai ir oriai. Aišku, tai didelis vargonininko Bernardo Vasiliausko , intonavusio šiuos vargonus, nuopelnas. Sovietmečiu nebuvo vilties gauti liežuvėlinių vamzdžių, o patys jų padaryti nemokėjome. Be to, liežuvėlinius vamzdžius reikia nuolat ir kvalifikuotai prižiūrėti, o tai ne visada bažnyčiose pavyksta. Taigi šie vargonai yra be liežuvėlinių registrų. Jų korpusas turi stilizuoto, sumoderninto klasicizmo elementų, masyvaus medžio, ąžuolinis. Kaip ir su Evangelikų liuteronų, su Seminarijos vargonais įvyko tas pats nesusipratimas - jie liko be drožinių, pro vamzdžius nedailiai persišviečia lubos. Vargonai iškilmingai pašventinti 1990 m. rugsėjį, mokslo metų atidarymo proga. Kad drožinių trūksta, nebuvo užmiršta, jie buvo jau pradėti dirbti. Tačiau atėjo 1991 m. sausio 13-oji, ir mūsų drožėjas išėjo prie Seimo. Ir ten pasiliko. Praėjus tiekai metų po vargonų pastatymo, ateina laikas juos rimtai patvarkyti, išvalyti, suderinti. Taip pat reiktų atnaujinti kai kurias odines dalis ir, žinoma, papuošti vargonus drožiniais.

Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia

Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia pastatyta 1893 m. kaip stačiatikių soboras. Pirmojo pasaulinio karo metu joje vyko evangelikų liuteronų pamaldos vokiečių kariams. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1919 m. ji perduota katalikų bažnyčiai. Tik po dvidešimties metų joje pastatyti vargonai. Darbas patikėtas tuo metu žymiai vokiečių E.F.Walckerio firmai. Per trumpą laikotarpį iki antrosios sovietinės okupacijos šiais vargonais yra koncertus surengę iškiliausi to meto vargonininkai - Jonas Žukas, Zenonas Nomeika, K.Kaveckas, Zigmas Aleksandravičius, studijavę Paryžiuje pas M.Dupré. Tai galėjo turėti įtakos vargonų dispozicijai, kurioje yra prancūziškos kilmės registrų. Tuo metu Lietuvoje klestėjo chorinė kultūra, gerą chorą turėjo ir Įgulos bažnyčia. Todėl vargonai ant choro sukomponuoti taip, kad liktų daug vietos dainininkams. Įgulos bažnyčios vargonai yra reikšmingiausias tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais pastatytas ir būdingas to laikotarpio vargonų pavyzdys. Vertingas instrumentas neabejotinai turi išliekamąją ir paminklinę vartę. Be to, tai vieninteliai profesionalūs elektriniai vargonai Lietuvoje, kai kurios jų dalys traktuotinos kaip technikos paminklai. Šiais laikais, kai daugelyje šalių įsivyravo aštriabalsiai neobarokiniai instrumentai, tokie vargonai, kaip Įgulos bažnyčios, vis labiau vertinami. Vargonai turi tris manualus ir pedalus, 35 (39) registrus. Deja, jų privalumus gerokai slopina tai, kad jie pastatyti giliai nišoje. Sakoma, kad vargonams svarbiausia akustika ir tinkama vieta. Šio “registro” Įgulos vargonams labiausia ir trūksta. 1961 m. bažnyčia sovietų okupacinio režimo uždaryta, nuo 1965 m. joje buvo Vitražo ir skulptūros galerija, kurioje reguliariai vyko vargonų muzikos koncertai. Koncertavo ne tik visi geriausi to meto lietuvių vargonininkai, bet ir daugelis pasaulinio garso virtuozų iš įvairių šalių. Sovietmečiu buvo išvalyti, atkurti pokario metais dingę vamzdžiai, perklijuotos pavienės suplyšusios pneumatinės diafragmos, padaryta kita pedalinė klaviatūra, nes originalioji Walckerio kai kuriems vargonininkams buvo nepatogi, atlikti kosmetiniai darbai. Kad būtų patogiau ir saugiau vargonus aptarnauti (derinti), prie viršutinių vamzdynų padaryti balkonėliai. Bažnyčia ir Kauno miesto savivaldybė ketina restauruoti Įgulos bažnyčios vargonus, jau surinkta lėšų darbų pradžiai, netrukus turėtų būti skelbiamas konkursas. Po Įgulos bažnyčios turėtų būti tvarkomi Arkikatedros vargonai, reikia surasti vietą seniesiems istoriniams barokiniams vargonams, dūlantiems sandėlyje, metas pagalvoti ir apie naujus, kompiuterizuotus “eurovargonus” Kaune su tūkstančiais kombinacijų. Kai kuriems vargonininkams ir tokių labai reikia, o muzikantai, mėgstantys romantiškesnį repertuarą, mieste savo sugebėjimus gali realizuoti kuo puikiausiai.