Skaitiniai

Kartais moku būti labai stipri. Pokalbis su

G.Lukšaite-Mrázkova

Visi mes gebame “atrasti” seniai atrastus dalykus. Tokia mintis kirba galvoje vis iš naujo perkratant įspūdžius, patirtus bendraujant su vasario viduryje Lietuvoje vėl viešėjusia Prahos mūzų menų akademijos profesore G.Lukšaite-Mrázková, ją klausant ir stebint. Prie jos, vos tik pasirodžiusios Muzikos ir teatro akademijos koridoriuose, dažnas prieidavo ne vien pasilabinti, bet ir ko nors svarbaus pasiteirauti. Nemažo dėmesio sulaukė ir profesorės vedami baroko muzikos seminarai LMTA pianistams, klavesinininkams ir vargonininkams - juos G.Lukšaitė-Mrázková vedė su didžiule atida, kantrybe ir profesiniu kruopštumu. Tad ir mūsų pokalbis nuo bendrųjų dalykų ilgainiui nukrypo į subtilesnes detales. - Iš šalies atrodo, kad vaikščiodama tarp kolegų Lietuvoje jaučiatės ramiai ir džiugiai. Ar jums smagu nuolatos sugrįžti, ar galėjo būti kaip nors kitaip? - Be jokios abejonės, atmosfera labai draugiška! Bet net ir dabar mėginu projektuoti: kaip būtų buvę, jeigu būčiau pasilikusi Lietuvoje. Žinoma, mano prioritetai buvo truputį kiti - ne vien geras gyvenimas. Gyvenimas svetur padėjo susiformuoti mano pasaulėžiūrai, davė daug patirties, kurios čia, matyt, nebūčiau įgijusi. - Jei skaičiuotume, tai pusę gyvenimo esate praleidusi Lietuvoje, o pusę - Čekijoje. Kuriai iš šalių jaučiate daugiau sentimentų? - Sentimentų?.. Galiu pasakyti vieną dalyką: per visą savo amžių, kurį iki dabar nugyvenau, suvokiau, kad sentimentai - tai be galo sunkus krūvis, nežmoniška našta; jiems puoselėti reikia turėti daug energijos ir jėgų. Kai pradedu galvoti, tai kažin kas gyvenime svarbiau: ar ką nors kurti naudojant tam energiją, ar tą pačią energiją panaudoti sentimentams… Sentimentai trukdo keisti gyvenimą, ir man pačiai tas gyvenimo pasikeitimas kainavo nepaprastai daug sveikatos. Mat buvau taip išauklėta, taip “užprogramuota”… Todėl šiuo metu stengiuosi kuo mažiau “užsiimti” sentimentais. - Vis dėlto gyvenimo skirtingose šalyse patirtis irgi labai skiriasi? - Kai kuo skiriasi, kai kuo labai artima, - jeigu būtų labai skyrusis, turbūt būčiau negalėjusi ten gyventi. Bet muzikantams šiuo požiūriu gal kiek lengviau, nes būdami tarp kitų muzikų visuomet jaučiamės tarsi namie. Sakyčiau, mūsų specialybė labai “patogi” emigracijai, nes - kad ir kur atsidurtum - su muzikantais lengviausiai randi bendrą kalbą. Tada bendras kultūros lygis nebėra toks skirtingas. - Gal galėtumėte kiek plačiau supažindinti su Čekijos muzikiniu gyvenimu? Ar yra jame dalykų, iš kurių galėtume pasimokyti?  - Šiuo metu, deja, pasimokyti nebūtų ko… Čekija išgyvena metą, kai kultūrai imti taikyti rinkos, verslo dėsniai, ir, aiškus dalykas, jie negali veikti! Koncertuoja žmonės, turintys “tvirtus pečius”, tie, kuriems tinka šou žanras, tie, kurie yra “reprezentatyvūs”, - laimė, jeigu jie dar ir gerai groja. O greta vadinamųjų rinkos elementų yra susidariusi, sakyčiau, “draugų filharmonija”. Patekus į tam tikrą ratą, galimybių koncertuoti daugiau, nepatekus – mažiau. Aš į jį nepatekau, nes ten nestudijavau, nesu ten išaugusi. Koncertus, kuriuose mane kviečia groti, labai vertinu, nes žinau, kad niekam nepriklausau! Gyvenime būna visko: vienam užkliūvi, kad groji, kitam - kad kvėpuoji… Matyt, tai tiesiog labai žmogiška. Kalbant apie Čekijos koncertinį gyvenimą, negalima nepaminėti itin padidėjusių bilietų kainų. O tai savo ruožtu lemia tam tikrą finansų krizę. Čekijoje inteligentų šeimose iš seno susiklostę, kad “tos pačios kėdės”, koncertų lankymo tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą. Ir staiga nemažai tų žmonių nebegali sau šio malonumo leisti. Ta dalis gražių tradicijų nyksta… Kita vertus, kuriamos naujos tradicijos, formuojasi naujas turtingųjų sluoksnis... Ypatingų sunkumų turi “Prahos pavasario” festivalis (renginys, gyvuojantis per 50 metų. - B.V.). Buvęs pagrindinis rėmėjas jo nebefinansuoja, pradėtos mažinti programos, iš esmės keičiama visa festivalio dramaturgija. Ir taip toliau… Turbūt tai visiems bendras pereinamasis laikotarpis - tikėkimės, kad pereinamasis… - Jūsų veikla skleidžiasi keliomis kryptimis: pedagogika, koncertai, paskaitos ir seminarai, be abejo, turite ir asmeninį gyvenimą. Kuri sritis jums pati brangiausia, svarbiausia? - Kol gyvenau Lietuvoje, būdama jauna, buvau įpratusi viską planuoti. Atrodė, kad jei susiplanuoji, tai taip ir turėtų gyvenimas klostytis. Pirmas didžiausias akibrokštas mano planams - kai nutekėjau į užsienį: tokio dalyko tikrai niekad nebuvau planavusi! Dabar, kai atsigręžiu į praeitį, matau, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera: juk blogo sau žmogus niekuomet neplanuoji. Be to, išmokau dalykus priimti tokius, kokius juos gaunu: pedagoginio darbo dirbti niekada nenorėjau! Kai mane, baigusią studijas, paskyrė dirbti pedagoge, nepaprastai išgyvenau. Norėjau groti, norėjau akompanuoti - man tai atrodė pats geriausias dalykas. O dabar, matote, be galo patenkinta, kad esu pedagogė. Turiu, be abejo, ir koncertų. Būdama Lietuvoje, jaučiausi svarbi kaip koncertuojanti atlikėja, greta turinti ir kitos veiklos. Bet gyvenimas pasisuko visai atvirkščiai: Čekijoje pirmiausia esu pedagogė, kuri kartais koncertuoja. Kaip ir visa gyvenime, koncertinė veikla vyksta “gūsiais”: sykiais būna daugiau galimybių, kitąkart - pusės metų ir ilgesnės pertraukos. Be to, atėjo laikas į koncertinę sceną įsilieti naujajai kartai: jau mano mokiniai pradeda aktyviai koncertuoti, o tai yra nepaprastai džiugu. Štai ir negaliu tvirtai pasakyti, kas man svarbiau. Aišku, pagrindas šiuo metu - pedagoginis darbas. Bet greta gyvenimas dovanojo man šeimą - tai nuolatinis kontrapunktas. - Jūs puikiai pažįstate čekų studentiją, neblogai - ir muzikuojantį Lietuvos jaunimą. Kaip jums atrodo, ar labai jie skiriasi? - Skiriasi. Deja, čia, Lietuvoje, matau labai nedidelę dalį, tik viršūnėlės viršūnėlę, todėl negalėčiau labai plačiai apibendrinti. Aš susiduriu su studentais, kurie nori pasitikrinti savo barokinės interpretacijos žinias. Esminis skirtumas, manau, tas, kad į Prahos muzikos akademiją priimami išties patys geriausieji. Akademijoje nedaug studijų vietų, todėl visuomet būna didelis konkursas. Prahos muzikos akademija skirta ne pedagogams, bet atlikėjams rengti. Nors tai ne visai teisinga, nes tikrai gerų atlikėjų vis dėlto vienetai. Stojantieji į mano klasę taip pat turi įveikti konkursą: per stojamuosius specialybės egzaminus groja klavesinu. Kadangi nei muzikos mokyklose, nei konservatorijose klavesino disciplina iki šiol nedėstoma, jau apie 10 metų man sudarytos sąlygos dirbti vienoje iš muzikos mokyklų ir ruošti jaunuolius stoti į aukštąją mokyklą. Moksleiviai pas mane ateina iš konservatorijų, atvažiuoja ir iš kitų miestų. Su jais dirbu dvejus metus, suteikiu grojimo klavesinu pagrindus, tada jie konkurso būdu patenka į mano klasę Muzikos akademijoje. Taip pasiekiamas aukštesnis lygis, ir jau pirmame kurse galiu su jais nagrinėti svarbiausius kūrinius, nesukti galvos dėl abėcėlės. Šiuo metu tarp mano auklėtinių - magistrantai, doktorantai, kurie ir patys užsiima klavesino meno sklaida šalyje. Muzikos mokyklose ar konservatorijose klavesinu akompanuojami baroko kūriniai, žmonės ugdomi girdėti atitinkamą skambesį. Be abejo, vien iš klavesino nė vienas iš maniškių negyvena - visi jie turi bent jau konservatorijos lygio fortepijono pedagoginę arba koncertmeisterio kvalifikaciją, bet kartu yra iš esmės susipažinę su barokinėmis atlikimo tradicijomis. - Išryškinkime dar vieną akcentą - kiekgi, jūsų manymu, klavesinininkams ar vargonininkams svarbi toji fortepijono “virtuvė”? - Nepaprastai svarbi! Juk jei lygintume, kokia buvo, pavyzdžiui, vargonų technika prieš kokius 30 metų ir kaip ji per šį laikotarpį keitėsi, - įvyko didžiulis šuolis. Jau teko girdėti vargonais grojant F.Liszto sonatą ir net I.Stravinskio “Petrušką”. Manau, kad bendras technikos lygis turi būti nepaprastai aukštas. Pavyzdžiui, vargonininkai, stojantys į Prahos akademiją, specialybės egzamino metu greta kūrinių vargonams turi sugroti ir du F.Chopino etiudus. Atsitinka netgi taip, kad būtent fortepijoninė egzamino dalis labiau atskleidžia žmogaus potencialą. Klavesinininkų fortepijoninė technika taip pat turi būti panašaus lygio, tačiau vėliau, turint omenyje klavesino specifiką, kai ką reikia “užmiršti” arba pakeisti. Deja, jei besimokydamas žmogus groja abiem instrumentais, įvaldymo procesas gerokai pailgėja. Juk vaikas fortepijonu groja nuo 5-6 metų, ir tie įgūdžiai niekur nedingsta. Tuo tarpu reikia be galo sąmoningai suvokti, kuo šie instrumentai skiriasi. Ypač daug sunkumų kelia garso išgavimo, formavimo įgūdžių lavinimas. Šiuolaikinė čekų fortepijoninė mokykla (su kai kuriomis išimtimis), nedaug dėmesio skiria tonui, todėl gražaus garso įvaizdis yra silpnokas. Žmogui, įvaldžiusiam tą įvaizdį, daug lengviau pereiti prie kito instrumento. Bet jeigu tą įvaizdį turiu sukurti aš pati, tuomet būnu priversta kuriam laikui fortepijoną net uždrausti! Tik taip gali atsirasti poreikis kurti klavesino toną. - Kiek teko girdėti, ir Lietuvoje šio klausimo nei klavesinininkai, nei vargonininkai nėra nuodugniau nagrinėję. Jaunieji atlikėjai dažnai išgaunamo garso niuansų net nesuvokia, nelaiko to vertybe… Kas tai yra: ar vien mūsų, ar bendresnė problema? - Kiek teko klausytis kursų metu, “švaistymasis”, garso neorganizavimas ir yra viena didžiausių problemų. Be abejo, daug kas priklauso nuo pedagogo. Bet ši problema yra visuotinė, nes ateina nauja karta, kuriai tiesiog nebuvo suformuota, įdiegta mintis, kad muzika prasideda nuo garso estetikos. Pradinis grožis - tai vieno garso grožis, o tik vėliau - visa kita. Prisimenu, nuo vaikystės, sėsdamasi prie fortepijono “Estonia”, negalėdavau nenuspausti kairiojo pedalo! Man tai buvo ausų savisaugos instinktas. Jau tada, kai dar nebuvau grojusi nei vargonais, nei klavesinu, šio fortepijono skleidžiamas garsas, intonavimas buvo absoliučiai priešingi mano fiziniam kūnui. Matyt, tai ir išliko vedliu visą laiką. O klavesino garsas puikiai atspindi pirmiausia tąjį, kuris jį intonuoja. Jis tarsi sugeria žmogaus charakterio ypatybes - kai kada tai tiesiog vargina. Žinau instrumentą, kuris atspindi didžiulę dramą: jį gaminant, autoavarijoje žuvo meistro dukra - to klavesino garsas yra nepaprastai liūdnas… Kai pradedi jausti savo instrumentą, jo dvasią, tai tampa abipusiu ryšiu, pokalbiu, draugyste. Kita vertus, tampi visiškai abejingas nuasmenintiems, fabrikiniams daiktams, kurie yra paprasčiausi baldai, - kartais nuo jų vien tik skauda. Jei pavyksta studentus su šia paslaptimi supažindinti, jie greičiau atranda instrumento garsą, išmoksta jį išgauti, prakalbinti. Garso estetika nėra kažkokia abstrakti teorija ar filosofija: garsas prasideda nuo ryšio su savo instrumentu. - Praeito amžiaus devintąjį dešimtmetį, studijų Olandijoje laiką, įvardijate kaip naują savo biografijos atskaitos tašką. Kokių gi impulsų jūs tada patyrėte? - Reikėtų trumpo istorinio ekskurso… Čekijoje klavesino raida buvo susijusi su vienu žmogumi - profesore Z.Ružičkova. Ji nuveikė nepaprastai daug, bet visa jos mokykla susijusi su moderniuoju klavesinu. Tuo metu Vakarai jau buvo vėl atradę senuosius instrumentus, nagrinėjo juos, grojimo jais būdus, technikas. Čekija tų žinių neįsileido, tiesiog ignoravo, buvo griežtai kritikuojami kai kurie atlikėjai vien dėl to, kad grodavo kitokiais instrumentais, kitokia maniera. Vis dėlto visuomenės virsmo laikais, devintojo dešimtmečio pabaigoje, informacijos vis gausėjo, mano jaunieji kolegos gaudavo naujų, įdomių įrašų. Likimas lėmė, kad tuomet tapau katedros vedėja, - tai šiek tiek atrišo man rankas. Supratau, kad norėdama padėti studentams integruotis į atsivėrusį pasaulį, turiu pažindinti juos su klavesinu tokiu, koks yra visur kitur aplinkui. Neįmanoma gyventi hermetiškai užsidarius, užsikonservavus. O ir kritikuoti gali tik tada, kai žinai, ką kritikuoji, bet ne vien kartoji kitų išsakomą kritiką. Tada pasinaudojau viena pirmųjų progų išvažiuoti tobulintis į Olandiją. Pirmiausia tai buvo galimybė daug laiko praleisti su skirtingais instrumentais ir pačiai atrasti fantastišką jų garsą. Ir supratau, kad klavesinas - toks pat normalus instrumentas, kai kuriais atžvilgiais turintis daugiau galimybių nei vargonai. (Gerų vargonų, kurie taip jautriai atlieptų sugestijas, yra palyginti nedaug…) Beje, Olandija net ir muzikavimo požiūriu yra labai tolerantiška! Vėliau stengiausi pasinaudoti galimybe kviestis į Prahą žymiausius klavesino pedagogus, nuolat mokiausi pati, ir studentai tai puikiai žinojo - mes kartu ieškojome kelio. Beje, studentai tuomet buvo kiek silpnesni, nes į klavesino specialybę stodavo ne iš smalsumo, bet kad norėjo aukštosios mokyklos diplomo (tada stojamųjų egzaminų į šią specialybę dar nebuvo). O dabar jau ateina tik tie jaunuoliai, kurie tikrai nori muzikuoti klavesinu. Kartu esu tikra ir už save - savo instrumentą aš jaučiu! - Kodėl ugdant muzikus svarbu pažinti baroko muzikos atlikimą - sritį, kuria jūs taip nuodugniai domitės? - Taip susiklostė gyvenimas, kad dažniausiai kursus vesdavau pradedantiesiems klavesinininkams arba pianistams, besidomintiems baroko muzikos interpretacija. Pastebėjau, kad dažnam pianistui Bachas yra tarytum prasigrojimas. Šiuo metu, pavyzdžiui, konkursuose reikalaujama bent elementarių stiliaus žinių. Todėl Prahoje visų specialybių studentai turi barokinės interpretacijos kursą - juk pats stilius nesikeičia priklausomai nuo instrumento. Kursuose itin pabrėžiu visiems instrumentams bendrus įgūdžius, kuriuos tiesiog tereikia perkelti iš vieno instrumento į kitą. Aiškinu apie barokinį mąstymą: ką grojant reikia ir būtina panaudoti, o kas ne taip svarbu, jei konkretus instrumentas vienų ar kitų galimybių nesuteikia. Man atrodo, kad muzika - jeigu perskaitai visa, kas joje užrašyta, - nuolat “vyksta”. Anksčiau grotuose kūriniuose kartais randu tokių “naujienų”, kurias buvau praleidusi, nepastebėjusi, - dabar man taip įdomu! Tai fantastiškas kūrybinis darbas - tada net koncertai neberūpi, o norisi atsisėsti ir skaityti muzikinį tekstą it kokį romaną. Ir, manau, būtent jaunimui be galo svarbu atverti akis į šį smagumą: nieko negalima “sukišti į stalčiukus” ir pasakyti, kad reikia daryti tik taip, o ne kitaip. - O ar nepersiimate kursų dalyvių problemomis? - Na, per ilgametes treniruotes išmokau tai nusimesti (juokiasi. - B.V.)… O jei rimčiau: platesnis kontekstas kursų metu dažnai nežinomas, matai viską tik iš šalies. Spręsti, ką vienu ar kitu atveju reikėtų daryti, sunku, nes svarbu viskas: kaip gyvuoja aukštoji mokykla, kokia jos programa, kaip ta programa vykdoma. Dažnai net negali ko nors siūlyti, nes tai verstų keisti pačią programą. “Injekcijų” galima gauti siunčiant talentingus žmones į svarbesnius kultūros centrus. Man visada lengviau kalbėti apie save, nes esu užsiauginusi labai gerą klasę, tiek profesiniu, tiek ir žmogiškuoju požiūriu. Sakyčiau, į tai sąmoningai ėjau visą gyvenimą - beveik 40 pedagoginio darbo metų. Pirmiausia reikia, kad žmonės ateitų, paskui - kad jiems būtų aiškūs keliami reikalavimai. Tačiau jeigu žmonėms užtenka tiek, kiek yra, vadinasi, jie daugiau nepajėgūs… - Ar mene, meniniame ugdyme svarbu principingumas? - Baisiai sunkus klausimas! Pati žinau: kiek bandžiau kovoti ir rodyti savo principus, galų gale tai atsisukdavo prieš mane pačią. Ne tiek svarbu, kad prieš mane, svarbiau - atsisukdavo prieš žmones, kurie nuo manęs priklauso, prieš mano studentus. Tada suvokiau, kad ne visuomet turiu teisę rodyti tuos savo principus, reikalauti vieno ar kito, net ir tvirtai žinodama, kad taip turi būti. Net ir šiuo metu labiau užimu laukimo poziciją suvokdama, kad pasiekta nemažai ir tikrai neverta vien dėl principų visko netekti. Kai kada tiesiog nežinai, kurį principą - idealųjį ar žmogiškąjį - rinktis… - Betgi siekiant meninių aukštumų kompromisų turėtų mažėti? - Pirmiausia menininkas turi susitarti pats su savimi: kiek tu gali, kiek tau duota, kiek įgyvendinsi. Svarbu net žmogaus auklėjimas - tarkime, jis gabus, bet nuolat gauna per galvą ir taip išsiugdo menkavertiškumo kompleksą. Aš pati Lietuvoje to komplekso patyriau kažin kiek, nors durys man daug kur buvo atdaros. Su menkavertiškumo kompleksu vėliau teko kovoti visą gyvenimą. Savo gabumus būčiau galėjusi realizuoti daug geriau, jei būčiau buvusi auklėjama kitokiais principais. Todėl kiekvienas būsimas muzikas turėtų būti auklėjamas itin jautriai: idealus pedagogas turėtų jį remti, juo tikėti, paauklėti, jei šis užriečia nosį, o už laimėjimus - paglostyti. Bet jei pedagogas turi 10-15 mokinių, ar gali jis su visais spėti? Dabar aš į pirmą planą keliu vadinamąją saviauklą: pirma turiu pati padaryti, ką sugebu, o ne nurodinėti, ką turėtų daryti kiti. Už savo gabumus kiekvienas atsako pats sau - tai absoliuti atsakomybė. - Atrodo, saviauklai jūs vis dar skiriate ypatingą dėmesį! - Taip! (juokiasi. - B.V.) Ji lydės iki gyvenimo galo. Ir, beje, tai tikrai suplanuota! - Man Giedrė, su kuria šnekuosi, ir Giedrė, kuri groja, yra du skirtingi žmonės! Ar patvirtintumėte tokią hipotezę, ar paneigtumėte? - Skirtingi… Skirtingi… (juokiasi. - B.V.) Man tai - savotiška filosofija, kuri gal ne kiekvienam ir priimtina. Lietuvių kalba turi vyriškąją ir moteriškąją gimines, bet neturi nekatrosios. O menas ir muzika - tai ta niekatroji giminė. Jei mene per daug vyriškojo elemento, jis turi tendenciją sugrubėti, o jei per daug moteriškojo - tapti sujausmintas. Vis dėlto mene turi būti aiški pusiausvyra, anot kinų, - in ir jang vienovė, - tuomet menas yra idealus. Formuodamasi kaip muzikė, išgyvenau įdomų laiką - vaikystėje nežmoniškai norėjau tapti dirigente. Tai vyriškasis pradas. Bet, pripažindama savyje moterį, suvokiau, kad diriguoti negaliu. Tačiau kūrinių formą valdžiau ir tebevaldau labai stipriai - šis gebėjimas būdingas visoms mūsų giminės moterims: mamai, seseriai. Man tiesiog nereikia giliai ieškoti tos “vyriškosios” informacijos. Dėl tos pačios priežasties man niekad nebuvo sunku savęs disciplinuoti, kelti sau užduočių ir siekti visiško jų įgyvendinimo, kartais net atmetant save kaip fizinį moterišką kūną. Persiėmusi savo grojamos muzikos vidinės jėgos, aš ir pati galiu būti labai stipri. Kai groju, mano vidinė savijauta tikrai skiriasi nuo įprastos kasdienės būsenos. Tuomet būnu “išėjusi į muziką”, “ištrynusi save”. Tokia patirtis mane įtikino, kad baroke buvo, pavyzdžiui, daug lėtesnis tempas. - Be abejonės, į tuos aspektus kreipiate ir savo mokinių dėmesį? - Dirbdama pedagoginį darbą, - dauguma mano mokinių yra mergaitės - stengiuosi sustiprinti tą analitinį pradą. Jausdama, kad emocingumas vyrauja, siūlau net “neiti į baroką”. Tiek grojant senaisiais instrumentais, tiek senąją muziką, būtinas tam tikras mąstymas, negalima likti vienpusiams. - Nuo to, matyt, priklauso bendras muzikos, atlikėjo ir publikos santykis? - Man idealus interpretatorius yra tik tas, kuris nusilenkia autoriui. Klausytojams jis perteikia ne save, o tai, kas slypi muzikoje, - ir sykiu padeda klausytojams susistyguoti. O tai - viena iš pagrindinių muzikos prasmių.